BENAS ŠARKA

Aktorius ir režisierius Benas Šarka gimė 1963  metais. 1988 m. baigė režisūrą Valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultete ir Klaipėdoje įkūrė „Gliukų“ teatrą. „Gliukų“ teatras neturi pastovios trupės, galima sakyti, kad šį teatrą sudaro vienas žmogus – aktorius ir režisierius Benas Šarka. Kurdamas spektaklius, jis kviečia bendradarbiauti įvairius aktorius ir menininkus. Nuo darbo šiame teatre pradžios Šarka sukūrė 28 teatro ir judesio spektaklius bei projektus, dalyvavo daugiau nei trisdešimtyje  tarptautinių teatro, gatvės teatro ir eksperimentinio meno festivalių. Sostinės  publiką pastaraisiais metais itin sužavėjo du šio netradicinio teatro menininko  monospektakliai: pagal poeto Gintaro Grajausko eiles sukurtas „A gu gu“ (2005)  ir „Topor sosi“ (2002), kuriam scenarijų sukūrė pats režisierius.

***
Benas Šarka ir jo kūryba iš esmės egzistuoja Lietuvos teatro meno paraštėse. Ne tik todėl, kad jis daugiausia  kuria Klaipėdoje, nuo pagrindinio šalies kultūrinio centro Vilniaus nutolusiame uostamiestyje, bet ir todėl, kad jo kuriami spektakliai ir performansai neatitinka tradiciškai suvokiamo teatro.

Savo teatrinę veiklą Šarka pradėjo 1988 m. spektakliu „Kukučio baladės“ pagal to paties pavadinimo Marcelijaus Martinaičio balades. Tais pačiais metais jis įkūrė ir neformalųjį savo teatrą, kurio pavadinimas, patyręs keletą transformacijų, apsistojo ties mįslinguoju teatro trupai „Gliukai“. Ir šiandien gyvuojantį teatrą iš esmės sudaro vienas žmogus – jo įkūrėjas, aktorius ir režisierius Benas Šarka.

Režisieriaus Beno Šarkos estetika neretai apibūdinama kaip „bjaurumo estetika“, kuriami spektakliai – „saviveikla“ ar „diletantizmu“, o pats Šarka – kaip „marginalus“ kūrėjas.  Teatro režisūrą tuometinės Valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetuose (dabartinis  Klaipėdos universitetas) studijavęs Šarka, regis, niekada ir nesiekė pritapti  institucinėje teatro sistemoje. Greičiau atvirkščiai – jai priešinosi.

Jo spektakliai pasižymi  netradicine struktūra, juose naudojamos netikėtos raiškos priemonės, padedančios sukurti vien šiam režisieriui būdingą, įvairių daiktų perpildytą sceninį pasaulį. Netradicinės spektaklių erdvės, iš buities atėjusių daiktų sceninės transformacijos – vieni ryškiausių režisieriaus kūrybos bruožų. Beno Šarkos spektakliai, kuriuose režisierius vaidina vienas arba kartu su į pagalbą pasikviečiamais įvairiais aktoriais, vyksta apleistuose namuose, gatvėse, kiemuose, pajūryje. Pastaraisiais metais sostinės publika šio menininko spektaklius galėjo stebėti ir pirmajame Lietuvoje postindustriniame pastate įsikūrusiame scenos menų centre – „Menų spaustuvėje“.

Beno Šarkos kūryba stipriai nutolusi nuo tradicinio dramaturgijos ar literatūrinio teksto traktavimo modelio. Savo spektakliams režisierius dažniausiai renkasi poeziją („Balti debesų namai“, 1993, „Keafri“, 1997, „Ko Ka Kola“, 1998, „A GuGu“, 2005). Tekstus savo spektakliams kuria ir pats režisierius: „Nostalgija“ (1989),  „Topor sosi“ (Kirvį čiulpk, 2002). Pastarosios pjesės, ar greičiau scenarijaus, autoriumi įvardijamas V. Sorokinas, pagrindinis spektaklio personažas (po į rusų kalbą išversta savo paties pavarde pasislėpęs Šarka sugebėjo suklaidinti net kai kuriuos kritikus). Bet ir šiame monospektaklyje, kuriame sodria rusų kalba pasakojama Vasios Sorokino gyvenimo istorija, pasakojimas, prasidėjęs sovietinėje Klaipėdoje, nusikelia ne tik ant Reichstago stogo, bet ir į povandeninį pasaulį; veiksmas konstruojamas nesilaikant klasikinės struktūros, papildant jį šalutiniais elementais ir nuo pirmojo asmens galų gale pereinant prie trečiojo, taip panaikinant tiesioginio aktoriaus ir jo vaidmens su(si)tapatinimo galimybę.

Pirminės savo reikšmės nustojęs žodis Šarkos spektakliuose užleidžia vietą vaizdui, o tiksliau – įvairias  prasmes įgaunantiems, kasdieniam naudojimui nebetinkamiems daiktams, per kuriuos jis ir įveiksminamas. Be to, suasmeninti ir naudojami toli gražu ne pagal tiesioginę paskirtį, jie tampa aktoriaus scenos partneriais ir neretai užima dominuojančią padėtį. Beno Šarkos teatre guminė žarna tampa pasauliu,  arbatinuke verdantis vanduo – rūku, ant grindų patiesta moteriška suknelė –  mylimosios įvaizdžiu, o čia pat išdaužiami tuščių butelių dugnai – gėlių  žiedlapiais („A Gu Gu“), druskos paketai – trimis pasaulį laikančiais  banginiais – Kristumi, Alachu ir Buda, kirvis – liaudies laimės rodikliu  („Topor sosi“) ir t.t.

Įvairūs daiktai ir objektai ne mažiau svarbūs ir bežodžiuose Beno Šarkos spektakliuose bei performansuose. Kaip jau minėta, netradicinėse erdvėse, o neretai ir atvirame ore pasirodymus rengiantis režisierius ir aktorius į nebyliuosius, daugiau judesio nei teatro spektaklius („Pelenai“, 2000, „GYVAtės šnabždesiai“, 2005) įtraukia ir jam itin svarbias gamtos stichijas bei elementus: molį, vandenį, ugnį. Ugnis lydi didžiąją dalį Beno Šarkos spektaklių, čia ji, pavojingai priartėjusi prie  žiūrovų ir paties aktoriaus, tampa ne tik raiškos priemone, bet ir šokio partnere. Gamtos stichijos Šarkai, regis, tampa tuo trūkstamu ketvirtuoju  ramsčiu, kaip teigiama spektaklyje „Topor sosi“, nestabiliam trijų banginių laikomam  pasauliui.

Ekstremalumas ir reali, ne sceninė rizika taip pat itin būdinga Beno Šarkos kūrybai. Po žiūrovų kojomis dūžtantis stiklas, į grindis smingančios nuaštrintos šakutės, scenoje išliejamas verdantis vanduo („A Gu Gu“), prie pat publikos, ant improvizuoto baro galandamas kirvis („Topor sosi“), aplink juosmenį tarsi kimono diržas  juosiamas pjūklas („Keafri“) ir jau minėta atvira ugnis Šarkos spektakliuose panaikina  ribą, skiriančią publikos ir scenos erdves, įtraukia žiūrovus į keistą, kartkartėmis  net šamanišką veiksmą. O čia pat kuriama su(si)naikinimo ir savotiško grožio priešprieša tampa besinaikinančio, tačiau vis dar nuostabaus pasaulio  atspindžiu.

Norint suvokti Beno Šarkos spektaklių savitumą, reikia juose „dalyvauti“, ne vien juos stebėti – o gal net  gurkštelti spektaklyje „Topor sosi“ jo parduodamos „pigiausios Europos Sąjungoje“ degtinės ir užsitraukti pasiūlytos „jūros kopūstų“ suktinės dūmą.

Goda Dapšytė