KLASIKOS DOMINANTĖ

    Audronis Liuga

    Šio metraščio numerio centre – klasikos interpretacijos, dominavusios 2012–2013 m. teatro sezone. Pasaulinės ir nacionalinės literatūros kūriniai nuo Euripido, Dante’s, Puškino ir Ibseno iki Škėmos ir Marcinkevičiaus. Skirtingų režisierių Eimunto Nekrošiaus, Oskaro Koršunovo, Rimo Tumino, Jono Jurašo, Gintaro Varno interpretacijos iš esmės byloja apie šiandieninį žmogų, egzistuojantį tarp praeities ir dabarties, savo santykio su supančiu pasauliu ir pozicijos paieškas. Galima sakyti, kad šiandieniniame teatre išgyvename naują klasikos interpretacijų bangą, motyvuotą bandymu ne tiek sušiuolaikinti klasikinius kūrinius, kiek aktualizuoti istorinę, kultūrinę ir asmeninę atmintį, susieti ją su dabartimi.

    E. Nekrošius suasmenina Dante’s „Dieviškąją komediją“ ir interpretuoja ją kaip kelionę individualios atminties ir patirties labirintais. „Pragaras“ yra tai, kas patirta, „Skaistykla“ – dabartinė būsena, o „Rojus“ – kelionės tikslas. Šią kelionę Nekrošius paverčia kūrybiniu procesu, išlaisvindamas žaidybinę teatro prigimtį. Žemiškos ir dangiškos būsenos, regėjimai, išgyvenimai, įgavę trapius vaizduotės pavidalus, atsiranda tuščioje scenos erdvėje ir čia pat išsisklaido kaip prisiminimai. Kitaip per savo atmintį kartu su A. Škėmos „Baltos drobulės“ protagonistu Antanu Garšva keliauja J. Jurašas. Atmintį čia įprasmina tarp dviejų skirtingų pasaulių ir epochų skausmingai egzistuojančio žmogaus pastangos suvokti savo gyvenimo paskirtį. Nostalgijos praėjusiam laikui persmelkta savirefleksija paverčia Jurašo „Baltą drobulę“ suasmenintu išnykusio istorinio ir teatrinio laiko dokumentu.

    Išnykęs laikas aktualizuojamas ir Oskaro Koršunovo spektaklyje pagal Just. Marcinkevičiaus „Katedrą“. Šis Koršunovo pastatymas, kaip retas kuris kitas jo darbas, sulaukė daug kritiškų vertinimų. Pirmiausia todėl, kad novatoriškumu garsėjantis režisierius nedrįso revizuoti kanonizuotos klasiko poetikos ir praėjusios teatro epochos. Iš čia kilo ir vertintojų skepsis dėl pačios „Katedros“ aktualumo. Tačiau klausiantiems – ar aktuali šiandien „Katedra – geriausiu atsakymu galėtų būti tai, kaip ją aktualizuoja spektaklyje dominuojanti šiandieninių trisdešimtmečių aktorių karta. Jos atstovas aktorius Marius Repšys Lauryno vaidmenį kuria su aiškia asmenine pozicija, aistringai nubraukdamas visus poetinės melodeklamacijos štampus, kokiais teatre apaugo Marcinkevičiaus herojai.

    Režisierius Gintaras Varnas, tarsi polemizuodamas su kolega O. Koršunovu, buvusiam savo mokiniui M. Repšiui skiria visai kitokį, nors irgi tragišką, Pentėjo vaidmenį spektaklyje pagal Euripido „Bakchantes“. Šio Pentėjo, kitaip negu Lauryno, tėvynė yra ne kažkokia neįgyvendinama tauri idėja, o materiali modernaus prekybos centro erdvė. Anot G. Varno koncepcijos, ji įkūnija lengvabūdišką vartotojišką šiuolaikinio pasaulio aklumą, griaunantį gamtos ir paties žmogaus egzistavimo pamatus. Už tai Pentėją kaip atpirkimo ožį baisiai baudžia šiuos pamatus saugantis Dionisas. Vieną sudėtingiausių antikos pjesių G. Varnas sprendžia kaip paprastą matematinę lygtį be nežinomųjų, šitaip siekdamas išreikšti savo pilietinę poziciją.

    Mūsų teatro klasikai režisierius Povilas Gaidys ir aktorius Juozas Budraitis atsidūrė šio sezono dėmesio centre. Pirmasis atšventė unikalų penkiasdešimties metų darbo Klaipėdos dramos teatre jubiliejų. Antrasis sukūrė nepakartojamą Krepo vaidmenį O. Koršunovo režisuotame spektaklyje „Paskutinė Krepo juosta“. Kurdamas jį, vyriausios mūsų aktorių kartos atstovas J. Budraitis tapo idealiu O. Koršunovo novatoriškų meninių ieškojimų partneriu ir įtikinamai parodė, kad amžius bei patirtis nėra kliūtis iš naujo atrasti teatrą pačiam sau ir naujai atverti jį žiūrovui.

    Šiame metraštyje pradedama gvildenti nauja tema – Lietuvos režisierių darbai pasaulio teatruose. Apžvelgiami trys spektakliai – Eimunto Nekrošiaus „Jobo knyga“ Vičencos „Teatre Olimpico“, Oskaro Koršunovo „Peras Giuntas“ Oslo Nacionaliniame teatre ir Rimo Tumino „Eugenijus Oneginas“ Maskvos Vachtangovo teatre. Kiekvienas iš jų, savaip suaugęs su vietos kultūros tradicijomis bei teatriniu kontekstu, naujai atskleidžia pažįstamas šiuolaikinio lietuvių teatro savybes ir leidžia geriau suprasti jo patrauklumo skirtingose geografinėse platumose priežastis. Taip pat jų kūrėjų atradimus ir praradimus.