PASKATINTI MĄSTYTI

Šio metraščio numerio centre – lenkų režisieriaus Krystiano Lupos spektaklis pagal Thomaso Bernhardo paskutinę pjesę „Didvyrių aikštė“. Šis neeilinis pastatymas Lietuvos nacionaliniame dramos teatre buvo dovana pirmiausia jame dalyvavusiems lietuvių aktoriams. Vienam iš jų, Valentinui Masalskiui, susitikimas su K. Lupa tapo sugrįžimu į aktorystę ir nauju kūrybinės biografijos etapu.

2014–2015 m. Lietuvos teatro sezone išsiskyrė dviejų mūsų teatro korifėjų klasikos pastatymai – Jono Vaitkaus Lietuvos rusų dramos teatre režisuotas Williamo Shakespeare’o „Karalius Lyras“ ir Eimunto Nekrošiaus Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pastatytas Aleksandro Puškino „Borisas Godunovas“. Nors abiejų spektaklių meninė forma ir temų aprėptis skiriasi, abiejuose vaizduojama valdovo-žmogaus tragedija. Nuo valdžios viršūnės nustumtas Godunovas mirties akivaizdoje tampa žmogumi, panašiai kaip ir visų karališkų regalijų atsisakęs Lyras lieka nuogas akistatoje su savo likimu, kad patirtų žmogiškumo kainą ir vertę. Matyt, apie ją kalbėti teatrą inspiruoja esamasis laikas.

Dvi Nacionalinio Kauno dramos teatro premjeras – Jono Jurašo „Barborą“ ir Gintaro Varno „Biografiją: vaidinimą“ – sieja žmogaus biografijos tema. Tačiau abu pastatymai tokie skirtingi, kad atrodo lyg būtų du vieno teatro „smegenų pusrutuliai“. Spektaklis „Barbora“, matomais ir nematomais saitais susijęs su Kauno dramos teatro praeitimi, yra tarsi iracionalus bandymas ją atgaivinti, nusilenkiant praeities dvasioms. O „Biografija: vaidinimas“, šįmet pelnęs „Auksinio scenos kryžiaus“ apdovanojimą, blaiviai, be iliuzijų vaizduoja praeities negrįžtamumą, kad ir kaip stengtumėmės ją iš naujo sutvarkyti. Šiuo savo darbu G. Varnas gal neatvėrė kokių nors naujų meninių teritorijų, tačiau patvirtino seną tiesą, kad kokybiškas spektaklis su gerais vaidmenimis repertuariniam teatrui buvo ir yra gyvybiškai reikalingas. Bet ne mažiau reikalingos ir inovatyvios idėjos – kaip teatro kūrybinio atsinaujinimo garantas. Pastaruoju metu atsinaujinimui nemažai dėmesio skiriantis Vilniaus „Lėlės“ teatras pristatė originalų režisierės Gintarės Radvilavičiūtės darbą „Smėlio žmogus“ pagal Ernstą Theodorą Amadeus Hoffmanną.

Sezono personalijos – skirtingų kartų aktoriai Valentinas Masalskis ir Salvijus Trepulis, sukūrę sudėtingus pagrindinius vaidmenis režisierių K. Lupos ir E. Nekrošiaus pastatymuose. Taip pat jauna talentinga lietuvių dailininkė Medilė Šiaulytytė, pastaruoju metu gyvenanti ir dirbanti Italijoje, tačiau sugebanti nustebinti nors ir retais, bet įspūdingais darbais Lietuvos scenoje.

„Paskatinti mąstyti, nieko daugiau“, – šie aktoriaus V. Masalskio įkūnyto profesoriaus Roberto Šusterio žodžiai „Didvyrių aikštėje“ galėtų tapti K. Lupos teatro mokyklos motto. Mąstantis aktorius, anot K. Lupos, „nustoja būti tekstų atlikėju ir klausti režisieriaus, ką man scenoje daryti. Jis gali tapti savo vaidmens kūrėju, pirmiausia užduodamas klausimą – ką noriu pasakyti (ne suvaidinti). Toks aktorius pats gali ieškoti kūrybos būdų ir kelių per improvizacijas, kitokių naracijų paieškas“. Kaip tai padaryti – šį klausimą sau užduoda dažnas aktorius, kuriam kirba mintis pačiam paimti savo profesinį likimą į rankas. Atsakymų į jį ieško aktorius V. Masalskis kalbėdamasis su K. Lupa. Jų pokalbis tapo šio metraščio numerio Tema.