SAVITUMO KAINA

Audronis Liuga

Periodiškai žiniasklaidoje pasirodantys optimistiški pranešimai apie teatro lankomumą kelia klausimą apie spektaklių meninę vertę. Šiandienis teatras tampa vis artimesnis populiariajai kultūrai ir yra grindžiamas ne kūrybinėmis idėjomis, bet rinkodaros dėsniais. Nyksta riba tarp valstybinių teatrų produkcijos ir šen bei ten pasirodančių komercinių projektų. Kai juose pamatai mūsų teatro kultūrą reprezentuojančius veidus, pradedi suprasti, kad riba gal jau ir peržengta. Viskas parduodama, ir tai jau nebestebina. Tik apnuogina teatro blizgesio skurdą.

Per pastaruosius dešimt metų mūsų teatro gyvenime susiformavo takoskyra tarp nevalstybinių ir valstybinių teatrų. Tai ne šiaip skirtingų teisinių subjektų opozicija, kurioje vienai iš pusių dažniausiai kabinama „privataus“ etiketė. Savo teatrus įkūrę stiprūs režisieriai siekė normaliai užsiimti kūrybine veikla, ko negalėjo daryti valstybės išlaikomose institucijose. Ir išmoko patys pasirūpinti savimi. Bet ar menininko siekis turėti normalias sąlygas kūrybai yra tik jo asmeniškas reikalas? Ar valstybei rūpi, kodėl geriausi mūsų režisieriai – Eimuntas Nekrošius, Oskaras Koršunovas, Gintaras Varnas, Cezaris Graužinis – priversti dirbti mokesčių mokėtojų pinigais išlaikomos teatro sistemos užribyje, galvodami apie išlikimą? Ir kodėl nė vieno iš šių vardų nematome labiausiai valstybės dotuojamo Nacionalinio dramos teatro repertuare? Ar ne dabartinis jo vadovas prieš pradėdamas darbą kalbėjo apie bendradarbiavimą su stipriausiomis lietuvių teatro asmenybėmis. Deja, viskas liko tik „žodžiai, žodžiai, žodžiai“...

„Spektaklis bus tie spąstai, į kuriuos pagaut karaliaus sąžinę tikiuos“, – šiuos žodžius Hamletas režisieriaus Oskaro Koršunovo spektaklyje taria ypač pabrėždamas jų vertę. Jis nuoširdžiai viliasi, kad „išgverusią gadynę“ gali pataisyti akistata su sąžine. Ir tiki, kad ją įmanoma išprovokuoti teatro priemonėmis. Deja, mūsų laikų klaudijų, įvaldžiusių liberalias grimasas ir žinančių savo teises, sąžinės negali pagauti jokie teatro meno spąstai. Idealistinis Hamleto maištas pasmerktas žlugti, bet pralaimėjimas prilygsta pergalei. Dariaus Meškausko Hamletas suvokia, kad „išgverusios gadynės“ neįmanoma pataisyti be akistatos su savo paties sąžine, ir ieško atsakymo į klausimą – kas aš esu? Atsakymo kaina yra Hamleto gyvybė. Bet tik taip jis gali išlikti savimi ir mesti iššūkį nepažeidžiamiems šių dienų klaudijams. Hamleto klausimas vangiam pastarojo meto mūsų teatro gyvenimui suteikė vertikalę.

Vienintelis, kuriam pastaruoju metu pavyksta valstybinių teatrų sistemoje įgyvendinti savo idėjas, yra Jonas Vaitkus. Jaunimo teatre jo režisuotas spektaklis pagal klasikinę Petro Vaičiūno komediją „Patriotai“ pelnė pagrindinius sezono teatro apdovanojimus. Šiame spektaklyje galima įžvelgti hamletišką koliziją tarp satyriškai kandžiai vaizduojamo mūsų dienų politinio-patriotinio elsinoro ir vienišo jauno žmogaus maišto. Jono Vaitkaus „Patriotai“ pasirodė prieš Oskaro Koršunovo „Hamletą“, ir peršasi mintis, kad mokinys pratęsė mokytojo pradėtą temą. 2008-ųjų pradžioje Jonas Vaitkus buvo išrinktas Rusų dramos teatro vadovu ir iškart deklaravo pasiryžimą ne tik atnaujinti šio teatro repertuarą, bet ir skatinti jame kultūrinį bendradarbiavimą. Tiesa, kol kas sunku pasakyti, ar jam tai pavyks padaryti vadovaujant kūrybinių ir politinių interesų kryžkelėje atsidūrusiai institucijai.

Sezono įvykiu tapo Rimo Tumino kurso auklėtinių, jaunų režisierių ir aktorių debiutas jų pačių surengtame festivalyje „Tylos!“. Vienu metu pasirodę tiek režisūrinių debiutų – retenybė. Jie atskleidė skirtingus debiutantų meninius interesus, kūrybines ambicijas ir profesinį pasiruošimą, o tai teikia vilties, kad į lietuvių teatrą įsilies naujas kraujas. Kol kas sunku prognozuoti, kaip susiklostys debiutantų likimai, bet jau dabar galima sakyti, kad su jų atėjimu mūsų jaunojo teatro frontas tapo įvairesnis ir ryškesnis.

Jaunojo teatro panoramą pastaruoju metu papildė ir režisieriaus Gintaro Varno auklėtiniai. Priverstas palikti Kauno dramos teatro vadovo postą, režisierius kartu su savo mokiniais įkūrė nepriklausomą teatrą „Utopia“. Pirmas savarankiškas jo darbas „Dekalogas“ išreiškė programinį idealizmą ir kūrybiškumą ieškant dialogo su jauna publika. „Utopia“ kartu su jau kurį laiką veikiančiais panašiais teatriniais sambūriais „Atviras ratas“ ir „Cezario grupė“ gaivina mūsų valstybiniuose teatruose išnykusį studijinį judėjimą kaip tikrąjį teatro atsinaujinimo šaltinį.
Šiuolaikinis teatras nebūtinai yra tik toks, kuris kalba apie dabartį. Visuotino dabarties aktualizavimo laikais pradedame iš naujo suvokti atminties svarbą. Tačiau atmintis šiuolaikinėje kultūroje dažniausiai asocijuojasi su proginiais renginiais ir, anot Jeano Baudrillard’o, tampa kultūrine „muziejifikacija“, kuri yra „visiška gyvosios atminties priešingybė“. Atrasti gyvosios atminties šaltinius ir atverti juos šiandieniam žmogui – vienas didžiausių iššūkių šiuolaikinei kultūrai. Teatrui – taip pat. Gintaras Varnas priėmė iššūkį ir atgaivino užmirštas barokines Claudio Monteverdi madrigalines operas „Tankredžio ir Klorindos dvikova“ bei „Nedėkingųjų šokis“. Šis spektaklis – tai įstabi muzikos, lėlių ir dramos teatro sintezė, per pamirštos epochos ilgesį sužadinanti mūsų pačių emocinę atmintį.

Šiandieniame lietuvių teatre labai stinga naujų idėjų, padedančių giliau pažvelgti į esamąjį ir būtąjį laiką. Tokias idėjas sugeba generuoti tik kūrybinga ir neprisitaikanti asmenybė. Ja tapti ir išlikti ypač nelengva ekonominio spaudimo sąlygomis. Savitumo neįmanoma išmatuoti ir įvertinti kaip prekės. Jo vertė nepriklauso nuo šiandien siūlomos rinkos kainos. Nesvarbu, ar idėja liudija kūrybinę brandą, ar yra tik debiutinė paraiška. Svariausia – stengtis kalbėti savo balsu ir jo neprarasti.