MIKI HAMANAKA

Dabartinė Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro trupės primabalerina Miki Hamanaka (g. 1978 05 28, Hirosimoje, Japonija) šokti pradėjo septynerių; sulaukusi dvylikos, pradėjo lankyti Rusų baleto institutą Tokijuje. 1996 m. M. Hamanaka dalyvavo Tarptautiniame baleto ir modernaus šokio konkurse Nagojoje (čia pelnė sidabro medalį jaunųjų grupėje), kur pamatė ją sužavėjusį Eglės Špokaitės šokį ir susipažino su pedagogu Jonu Katakinu. 1997 m. jį vėl susitikusi Maskvos tarptautiniame konkurse, kuriame buvo apdovanota diplomu, jaunoji šokėja pasiteiravo apie galimybę tapti jo mokine. Tais pačiais metais baigusi Rusų baleto institutą, šokėja kitąmet, 1998-aisiais, išdrįso atvažiuoti į Vilnių ir tapo LNOBT artiste.

1999 m. užėmusi III vietą Tokijo tarptautiniame baleto konkurse, per kelerius metus M.Hamanaka po truputį įsitvirtino kaip pagrindinė klasikinio repertuaro vaidmenų atlikėja, pasižyminti puikia šokio technika. M. Hamanakos repertuare – Odeta-Odilija, Aurora, Mari P. Čaikovskio „Gulbių ežere“, „Miegančiojoje gražuolėje“, „Spragtuke“, Žizel to paties pavadinimo A.Adamo balete, Kitrė ir Nikija L. Minkaus „Don Kichote“ ir „Bajaderėje“; artistė atlieka ir vaidmenis šiuolaikiniuose baletuose – tai Emilija A.Šenderovo „Dezdemonoje“, Ana Karenina R.Ščedrino balete „Ana Karenina“.

2004 m. balerina pelnė Konstantino Stašio baleto prizą, 2004 ir 2005 m. buvo pripažinta „Operos švyturių“ nominacijos „Metų baleto solistė“ laureate, 2007-aisiais apdovanota Lietuvos kultūros ministerijos „Auksiniu scenos kryžiumi“.

M. Hamanaka ištekėjusi už baleto solisto Aurimo Paulausko, su kuriuo atlieka didžiumą savo vaidmenų, augina sūnų Povilą-Juuki.

***
Kaip ir kituose klasikiniuose baletuose, M. Hamanaka stebina išvaizdos ir šokio trapumu, lengvų arabeskų ir attitude pozų grožiu, o kartu – šokio stabilumu. Šokdama burtininko Rotbaro dukrą Odiliją, ji neseka kitų balerinų pavyzdžiu. Jos Odilija moteriškai šmaikšti, linksma. Jai įdomu šokti princui, nesuprantančiam jos klastos. Savo herojės pergalę solistė pademonstravo labai greitai atlikdama sukinius 32 fouette. Beje, reikia koreguoti sukinių skaičių: M. Hamanaka jį padvigubino ir dar suspėdavo tuo metu pakelti ranką.

Aliodija Ruzgaitė. Žiūrovai plojo gulbėms ir Naujiesiems metams. 7 meno dienos, 2005 01 07

M. Hamanaka maloniai nustebino, pirmajame veiksme pasirodžiusi gilesnė, poetiškesnė, svajingesnė, tarytum akivaizdžiau išgyvenanti savo nelaimę ir nebesitikinti išsigelbėjimo, jos gestai buvo labiau niuansuoti, subtilesni, lyg plaukiantys, tirpstantys, vienas kitame išsiliejantys.
Odiliją, kaip įprasta, solistė kūrė su ryškia ir žėrinčia energija, o Zygfrydui visiškai sužavėti pasitelkė akivaizdų minkštų, švelnių ir rėksmingų, ryškių judesių kontrastą. (...) M. Hamanakos šokio technika kelia visuotinį susižavėjimą – tiksliai, energingai šokėja atliko variaciją, o žiūrovų euforiją sukėlė savo dvigubų sukinių kanonada.

Helmutas Šabasevičius. Baleto dienoraščiai: prieš baleto „atostogas“ – „Gulbių ežeras“. www.balsas.lt, 2007 02 24

„Žizel“ [M. Hamanaka] pavyzdingai atliekamą choreografinį tekstą papildė gyvomis reakcijomis, kurios, kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų, įtikinamesnės, jausmingesnės buvo antrajame – kapinių – veiksme. Savo herojės paveikslą pradėjusi naiviomis, kukliomis spalvomis, solistė laikėsi senojo spektaklio mizanscenų brėžinio, o išdavystė ir antrajame veiksme atsiradusi galimybė atleisti mylimajam įkvėpė M. Hamanakos Žizel ypač daug įtaigios, artistiškai perspektyvios energijos. Gėrintis balerinos atliekamais I veiksmo šokiais, stebintis puantų technika, ryškiomis pozomis, tvirtais sukiniais, negalėjai nevertinti ir tų artistinių pastangų, kurios akivaizdžios tirštai išgyvenant išduotos savo herojės dramą. (...)

Antrojo veiksmo Žizel paveikslą M. Hamanakai padėjo sukurti puikiai atliktos solo scenos – variacijos iš tiesų skleidė nežemišką, tauraus meilės jausmo prisodrintą šviesą, jausminga muzika provokavo ekspresyvias išraiškas, žvilgančias didžiulėse akyse. (...) Pasigėrėtini aukšti pirmojo Žizel ir Alberto dueto pakėlimai baltam vėlės siluetui pakimbant virš Alberto ir kurį laiką lyg be svorio plevenant juodoje nakties tamsybėje išryškino tą antgamtišką globą, kurios ją išdavusiam mylimajam nepašykštėjo Žizel vėlė.

Helmutas Šabasevičius. Baleto dienoraščiai: trečiadienis su „Žizel“. www.balsas.lt, 2007 10 11

M. Hamanaka nepriekaištingai šoko nuo pat pirmojo pasirodymo miesto aikštėje – įspūdingais žingsniais, lengvais, kiek koketiškais šuoliais, tvirtais sukiniais sukūrė gyvą, dinamišką personažą, šio paveikslo raidos kulminaciją pasiekusį variacijoje su tambūrinu iš lanksčių šuolių, aistringų prabėgimų ant pirštų galų ir užtikrintų, nepaprastai greitų sukinių. Sapno scenoje M. Hamanaka kūrė poetišką Dulsinėjos paveikslą vengdama žvilgsnio kontaktų su žiūrovais, pabrėždama kiek melancholišką šokio nuotaiką, kurios peršviečiamas tyrumas atsispindėjo itin techniškai atliktoje variacijoje, o polėkis – baigiamuosiuose šuoliuose. (...) Paskutiniojo veiksmo variacijas balerina taip pat šoko įsimenančiai, o fouetté suko beveik antgamtiškai, viengubus sukinius su kaupu pagardindama dvigubais.

Helmutas Šabasevičius. Baleto dienoraščiai: „Don Kichote“ – vėl Andrejus Batalovas. www.balsas.lt, 2007 02 21

M. Hamanaka išryškino [Anos Kareninos] choreografinį įvaizdį, tačiau nenuskurdino ir jos vidinio pasaulio, sušildė jį jaudinančiomis detalėmis, ypač antrojoje spektaklio dalyje, scenose su sūnumi, kurį parvykusi iš Italijos išraiškingai glamonėjo ir po kurio kojomis tiesiog bučiavo žemę. Emocingas, jausmais liepsnojantis N. Juškos Vronskis – kontrastas racionaliam, išoriškai santūriam, tačiau ne ką menkesnes emocijų kolizijas išgyvenančiam Vytauto Kudžmos Kareninui; štai tokia žmogiška jausmų ir proto kryžkelė, kurioje atsidūrusi Ana Karenina pasirenka naikinantį trečiąjį kelią, melodramatiškam siužetui suteikia šiuolaikiškų ir jaudinančių bruožų.

Helmutas Šabasevičius. Šokio dešimtmečiai. 7 meno dienos, 2005 12 09

[J. Smorigino būsimo spektaklio „Čio-Čio“ fragmente] Miki Hamanaka ir Aurimas Paulauskas, lydimi jausmingo Giacomo Puccini operos „Madam Baterfai“ dueto, atskleidė garsiosios japonų plaštakės meilės uvertiūrą. Lengvutė M. Hamanaka plasnote plasnojo A. Paulausko rankose, grakščiai ištempdama ir užlenkdama pėdas, įkūnydama įdomiai choreografo sumanytus rytietiškų ir vakarietiškų judesių lydinius. Veržlus, ekspresyvus A. Paulausko šokis bei pabrėžtinai kukli, apgalvota, tačiau ne menkiau jausminga M. Hamanakos judesių sklaida taip pat pabrėžė kultūrinių tradicijų pynę, kurios savitą estetiką išryškino ir rytietiškas karpinys – raudonai oranžiniame fone tolstantis aukštai Pinkertono iškeltas plaštakės Čio-Čio siluetas.

Helmutas Šabasevičius. Šokio dienoraščiai: duetai apie meilę. www.balsas.lt, 2007 02 20

Parengė Helmutas Šabasevičius