TEMŲ KETURKAMPIS

Audronis Liuga

Šis metraščio numeris – kitoks negu ankstesni. Sezono meniniai įvykiai jame atrinkti ne pagal teatro žanrus, bet temų pagrindu. Temas pasiūlė 2010–2011 metų dramos teatrų premjeros. Jos paprastos ir universalios – visuomenė, istorija, kūrėjas, vaikai. Žinoma, teatruose visada atsirastų joms tinkančių meninių įvykių. Bet čia aptariamame sezone temų trajektorijos ypač išryškėjo ir susiformavo į savotišką keturkampį. Kai kurie jo „kampai“ mūsų teatre po ilgesnės pertraukos vėl tapo aštrūs.

Padidėjęs visuomenės dėmesys ir kontroversiški vertinimai lydėjo dvi bene didžiausias sezono premjeras, įvykusias 2011 metų pabaigoje Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, – Jono Vaitkaus režisuotą Henriko Ibseno „Visuomenės priešą“ ir Oskaro Koršunovo „Išvarymą“ pagal Mariaus Ivaškevičiaus pjesę. Abu spektakliai pasiūlė naują mūsų teatre socialinės temos diskursą. Diskusijas provokavo juose keliami klausimai ir jų meninė kalba, pakvietusi iš naujo atrasti ne tik šiandieninį Nacionalinį dramos teatrą, bet ir pačią mus supančią gyvenimo tikrovę.

Kai apšauktas „visuomenės priešu“ daktaras Stokmanas atsiduria tarp žiūrovų ir, prieš nutildomas, spėja išsakyti savo nuomonę apie vieningąją daugumą, politinių partijų „mėsmalę“ ir mažumos teises, tai kažkuo primena tuos laikus, kai pirmųjų Sąjūdžio politikų viešai skelbiamos mintys apie laisvę ir nepriklausomybę skambėdavo eretiškai ir buvo tildomos. Kai praėjęs visą „išvarymo“ odisėją Benas atsiduria invalido vežimėlyje su maža trispalve, tai sukelia minčių apie dažno prieš du dešimtmečius su trispalve prie Parlamento stovėjusio patrioto suluošintą likimą. Abu spektakliai yra panašūs tuo, kad jie savotiškai diagnozuoja mūsų visuomenės ir individo situaciją po dvidešimt atkurtos Nepriklausomybės metų. Nors pagrindiniai „Visuomenės priešo“ ir „Išvarymo“ herojai atstovauja skirtingiems socialiniams sluoksniams bei siekia skirtingų tikslų, jie yra „išvaryti“ iš savo bendruomenės, miesto, šalies ir turi ieškoti naujos tapatybės kryžkelėje tarp namų ir pasaulio.

Dar vienas kontroversiškai sutiktas šiandieninės visuomenės atspindys – Rolando Augustino A[tkočiūno] spektaklis „Hanana, kelkis ir eik“, pasirodęs Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre. Režisieriaus atkurtas statistinės šiandieninio lietuviško kaimo šeimos, atsidūrusios gyvenimo pakraštyje, paveikslas pasirodė toks skausmingai įtikinamas, kad sulaukė kraštiečių nemalonės dėl spektaklyje nuskambėjusio jų vietovardžio „juodinimo“.

Šiuolaikinis lietuvių teatras, be retų išimčių, nesidomi istorija. Pastaruoju metu istorinė tema atgyja nacionalinės dramaturgijos pastatymuose (jie buvo aptarti praėjusiame metraščio numeryje). Vertinant naujausius spektaklius istorine tema (taip pat sukurtus pagal originalią dramaturgiją) – Jono Jurašo „Apsivalymą“, Gyčio Padegimo „JAH“ ir Stanislovo Rubinovo spektaklį „Diena ir naktis“, – galima pasidžiaugti, kad teatras vis drąsiau gilinasi į prieštaringus mūsų šalies praeities faktus ir ieško jų sąsajų su dabartimi, kelia žmogaus likimo (ir išlikimo) istorijos skersvėjuose klausimus. Minėtuose spektakliuose įsiminė atskiri aktorių vaidmenys, kaip antai Eglės Mikulionytės Alydė Trū „Apsivalyme“ ir Sigito Šidlausko Herbačiauskas „JAH“. Tačiau jų kūrėjų pozicijos atrodo tarsi atėjusios iš vakardienos – vis dar suvedinėjamos sąskaitos su istorija ir romantizuojami jos herojai, užuot ieškojus analitiško ir kritinio santykio su praeitimi.

Kūrėjo tema yra nuolatinė pagrindinių mūsų režisierių palydovė. Sovietmečiu plėtota kūrybos, kaip dvasinės rezistencijos nelaisvoje visuomenėje, idėja šiuolaikiniame teatre virsta nevaržomos kūrybinės laisvės išraiška. O štai režisieriaus Oskaro Koršunovo originalioje Williamo Shakespeare’o „Audros“ interpretacijoje „Miranda“ tarsi susitinka abi epochos – sovietmečio intelektualas disidentas ankštame savo bute kaip menininkas postmodernistas perkuria pagrindines W. Shakespeare’o pjesės kolizijas ir situacijas tam, kad padėtų išgyventi savo neįgaliai dukteriai. Savo ruožtu O. Koršunovo jaunesniojo kolegos Vido Bareikio vadovaujamo teatro judėjimo „No Theatre“ spektaklyje „Telefonų knyga“ kūryba tampa intelektualiu žaidimu, į kurį gali įsitraukti ne tik žiūrovas, bet ir atsitiktinis pašnekovas. Abu spektakliai ta pačia tema skiriasi ne vien išraiškos priemonėmis – jie demonstruoja pasaulėjautos skirtumus tarp kartų, turinčių panašius meninius interesus.

Dabar dažnas teatras užduoda sau klausimą, kaip bendrauti su vaiku arba paaugliu. Ir, nors receptų nėra, teatrai supranta, kad pasakų tradicija paseno ir reikia ieškoti kūrybiškai interaktyvių būdų sužadinti vaikų vaizduotę. Šiame metraščio numeryje pristatome kelis skirtingus pavyzdžius, kaip aktoriai gali tapti jaunųjų žiūrovų partneriais ir palydovais į teatro pasaulį.