SEZONO TAŠKAI IR DAUGTAŠKIAI

Audronis Liuga

Teatro sezone pristigo intrigos, kuri provokuotų svarstymus ir ženklintų naują meninę tendenciją. Bene vienintelė intriguojanti paralelė – Eimunto Nekrošiaus „Faustas“ ir Jono Vaitkaus „Ivona, Burgundo kunigaikštytė“. Abu spektakliai išryškino šiandienio lietuvių teatro priklausomybę nuo seniai susiformavusios Nekrošiaus ir Vaitkaus meninės opozicijos: intravertiško žvilgsnio į save ir kritiško požiūrio į sociumą.

Galima įvairiai vertinti tai, kad intravertiškas Nekrošiaus teatro pasaulis tapo dar asmeniškesnis, kad visavertį dialogą režisierius pastaruoju metu mezga vien su protagonistu, o garsųjį metaforinį vaizdingumą paprastina iki primityvumo. Tačiau Nekrošiaus teatras vis dar netelpa į jokius standartus ir yra nenuspėjamas. Jo „Fausto“ jėga – ne siekimas užkariauti ir pavergti publiką, kaip tai buvo Williamo Shakespeare’o pastatymuose, bet abejonės ir net nežinojimas, per kurį režisierius žvelgia į pačią Fausto, kaip kūrėjo ir žmogaus, likimo problematiką. Kitaip nei sukrečiantys ankstesnių Nekrošiaus spektaklių taškai, čia dedamas daugtaškis su klaustuku, kurį brėžia į niekur ištiestos klaidžiojančio Fausto rankos...

Jonas Vaitkus gerai žino, ką ir kodėl jis daro. Šio režisieriaus produktyvumas atrodo įspūdingai. Ne tik todėl, kad jis dirba daug. Vaitkus yra statytojas, kokių šiandien reta, – jis vienodai puikiai analizuoja skirtingą literatūrinę medžiagą, dirba su įvairiais aktoriais ir išleidžia spektaklį laiku. Jam sekasi sukurti gerą teatrinės rinkos gaminį, kurį vertina ir teatralai, ir plačioji publika. „Ivona, Burgundo kunigaikštytė“ – to pavyzdys. Pasitelkęs demaskuojančią Ivonos idėją, Vaitkus apnuogina šiandienės miesčionių visuomenės veikimo mechanizmus ir nuplėšia jos „herojų“ kaukes. Reikia pabrėžti, kad šįkart režisierius tai daro su gera humoro doze,persmelkiančia pagrindinius spektaklio vaidmenis. Ryškūs komediniai vaidmenys yra pagrindinis spektaklio populiarumo veiksnys.

Maloniai nustebino Oskaras Koršunovas. Jo „Kelias į Damaską“, pastatytas Klaipėdos dramos teatre, – giliai asmeniškas režisieriaus pasisakymas. Po „Įstabiosios ir graudžiosios Romeo ir Džuljetos istorijos“, užbaigusios ištisą režisieriaus kūrybinį etapą, „Kelias į Damaską“ atrodo kaip lūžio ir galbūt kaitos taškas, naujo įkvėpimo paieška, paženklinta kūrybinės ir žmogiškos išpažinties. Spektaklis sunkus ir alinantis. Tačiau jame yra subtilių vyro ir moters santykių akimirkų, kurių dramatizmas atskleidžia naują Koršunovo meninių interesų sferą. Ir ne vien tai. Iki šiol šio režisieriaus protagonistai buvo suaugę vaikai, maištaujantys prieš supantį pasaulį. „Kelio į Damaską“ pagrindinis herojus, kaip savotiškas režisieriaus alter ego, sugeba sąžiningai vertinti save ir prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą.

Kol Koršunovas nedirbo savo teatre, jį sėkmingai pavadavo nuolatinė režisieriaus spektaklių scenografė ir jo kūrybinė partnerė Jūratė Paulėkaitė. Kartu su aktoriumi Dainiumi Gavenoniu ji sukūrė originalų spektaklį „Kartu“ pagal jaunos lietuvių dramaturgės Daivos Čepauskaitės pjesę „Pupos“. Šis spektaklis yra visos kūrybinės grupės darbo rezultatas, o tai šiuolaikiniame lietuvių teatre retenybė. Spektaklyje tragikomiškai atskleidžiama senatvės filosofija, kurioje kasdienybės absurdas ir vienatvė yra nuolat šalia. Iki šiol daugiausia domėjęsis jaunų žmonių problemomis, OKT / Vilniaus miesto teatras žengė į šalį, ir neapsiriko.

Muzikinio teatro sezoną formavo jo flagmanas Nacionalinis operos ir baleto teatras. Iškalbingas faktas, kad čia premjeras išleido Robertas Wilsonas ir Eimuntas Nekrošius. Abu režisieriai yra iškiliausi šiuolaikinio teatro vizionieriai. Tačiau jų kūrybos prigimtis skirtinga. Tai pademonstravo abu jų operiniai pastatymai. Žinoma, Richardo Wagnerio „Valkirija“ ir Johanno Sebastiano Bacho „Pasija pagal Joną“ yra skirtingų muzikinių orbitų kūriniai, bet kalbant apie Wilsoną ir Nekrošių svarbus pačių interpretatorių balsas. Įdomu tai, kad abu režisūrinio teatro korifėjai lenkiasi klasikinėms muzikinėms partitūroms ir iš jų semiasi įkvėpimo. Tačiau ištikimybė skirtingiems muzikiniams šaltiniams atveria ir režisūrinių mąstymų skirtumus. Wilsonas išgrynina metafizinį Bacho muzikos skambesį per savotiškai dehumanizuotą abstraktų vaizdą. Nekrošius ieško intymaus Wagnerio operos emocionalumo ją sužmogindamas.

Šiandienę šokio teatro amplitudę atskleidė ryškiausių sezono spektaklių ir jiems atstovaujančių teatrų skirtumai. Operos ir baleto teatre sėkmingai atnaujintas chrestomatinis baletas „Miegančioji gražuolė“ yra geras klasikinio šokio pavyzdys. Nepriklausomo šokio teatro „Vilniaus baletas“ vadovo choreografo Jurijaus Smorigino režisuotas „Idiotas“ pagal Dostojevskio romaną atstovauja pastangoms modernizuoti klasikinę šokio kalbą. O bendras „Menų spaustuvės“ ir Lietuvos šokio informacijos centro projektas „Salamandros sapnas“ siekia tyrinėti naujas šiuolaikinio šokio teritorijas. Jame su aktoriaus ir režisieriaus Valentino Masalskio pagalba ryškiai debiutavo choreografė ir šokėja Loreta Juodkaitė.

Apie Masalskį pastaruoju metu kalbama daug ir ne be pagrindo. Įdomu ne vien tai, ką daro šis teatro menininkas, jau senokai peržengęs vienos profesijos ribas. Vertas dėmesio pats Masalskio kūrybinis credo, kurį galima įrašyti į menamą mūsų teatro Raudonąją knygą. Masalskis užsiima kūrybos filosofija, ir kiekvienas naujas jo spektaklis tampa argumentu, kodėl ja šiandien svarbu užsiimti. Pirmiausia todėl, kad beveik neliko idealistų, sugebančių užduoti naivius klausimus apie teatro prasmę šiandieniame pasaulyje, ir nuosekliai ieškoti atsakymų. Apie tai naujausias Masalskio spektaklis „Aš, Fojerbachas“. Tai, ką daro aktorius akistatoje su publika tuščioje Nacionalinio dramos teatro scenoje, pavadinčiau viena prasmingiausių kūrybinių akcijų pastarojo meto mūsų teatre.

Vilniaus teatruose daugėja statytojų iš užsienio. Kai kurių jų darbai, nors ir neatveria naujų meninių horizontų, teatrams yra naudingi. Antai Jaunimo teatre jau kelintą sezoną populiarumo rekordus muša italo Paolo Landi režisuotas teatralizuotas šou „Viskas apie vyrus“, Nacionaliniame dramos teatre kroato Ivicos Buljano pastatytas „Elitas“ taip pat nėra nuostolingas. NDT (kartu su pastatymo prodiuseriu OKT / Vilniaus miesto teatru) išleido amerikietės Yanos Ross režisuotą „Bembilendą“ pagal Elfriede Jelinek kūrybą – nors be didesnių meninių atradimų, tačiau aktualią produkciją. Užsienio statytojus Lietuvoje dar vis įkvepia istorinis sovietmečio kontekstas. Jį pasitelkęs amerikietis Davidas Aldenas Operos ir baleto teatre irgi savotiškai aktualizavo Richardo Strausso „Salomėją“, bet neišvengė stereotipų.

Skaudi problema – jaunosios režisūros stygius. Keli režisieriai yra ir jų darbai šen bei ten pasirodo, tačiau nematyti proceso. Sunku įžvelgti meninį kryptingumą, kurį demonstruotų ne vien pasirenkama literatūrinė medžiaga. Nuosekliausiai atrodo Agniaus Jankevičiaus kūryba, tačiau pastaruoju metu ji neevoliucionuoja. Sveikintinas režisieriaus domėjimasis šiandienio žmogaus ir visuomenės kolizijoms, bet dar pirmuosiuose spektakliuose atrastos priemonės jau atrodo išeikvotos ir norėtųsi matyti kažką kokybiškai nauja.

Neturime jaunosios režisūros kaip reiškinio. Ir kaltas čia ne vien talentų stygius. Kaip dažnai vieno ar kito jauno režisieriaus spektaklis pasirodo ir yra rodomas valstybiniuose teatruose, kur repertuarinę politiką diktuoja bilietų kasa? O alternatyvių teatro aikštelių verkiant trūksta. Tad jauniesiems belieka tikėtis teatrų vadovų palankumo ir stengtis kaip nors įsiterpti į repertuarą. Tačiau praktika rodo, kad jaunam režisieriui formuotis svarbu nors kurį laiką turėti nuolatinę darbo vietą. Gal jaunųjų situaciją bent iš dalies padės taisyti netrukus atsidarysianti „Menų spaustuvė“?

Kol kas įdomiausi jaunojo teatro reiškiniai gimsta grupėse, kurioms vadovauja jau įsitvirtinę režisieriai-pedagogai. Cezaris Graužinis jau keleri metai dirba su „Cezario grupe“, Aidas Giniotis kartu su buvusiais mokiniais plečia „Atvirą ratą“, Gintaras Varnas savo studentus jau veda į sceną kaip atskirą ansamblį. Visos šios grupės veikia kaip šiuolaikinės teatro studijos. Jų stiprybė yra kolektyvinė kūryba. Įdomu, kad kolektyviai kuriami ir pjesių tekstai. Tai galima pavadinti novatorišku teatro atsaku į naujos nacionalinės dramaturgijos badą. Galbūt laikui bėgant jis duos naudos ir literatūrinei lietuviškos dramaturgijos tradicijai.

Norėtųsi, kad alternatyvus mąstymas drąsiau skintųsi kelią į mūsų teatrą. Kol kas bene vienintelis Benas Šarka nuosekliai gina šį frontą. Jam padėjo trumpam Lietuvon užklydęs ir „Meno forte“ spektaklį pastatęs suomis Kristianas Smedsas. Žinoma, alternatyvi teatro infrastruktūra skurdi, bet tiesa ta, kad trūksta entuziastų dirbti kitaip negu scenos dėžutėje. Pasitaiko vienkartinių festivalinių projektų, bet jie kol kas neįkvepia proceso. Alternatyva teatre nėra tik naujos formos. Tai – utopija, be kurios skurdus atrodo scenos blizgesys.