JŪRATĖ PAULĖKAITĖ

Jūratė Paulėkaitė 1991 m baigė scenografijos studijas Vilniaus dailės akademijoje. Už scenografijos darbus Lietuvos teatro scenose apdovanota Kultūros ministerijos premija (2003), Nacionaline kultūros ir meno premija (2004), „Auksiniu scenos kryžiumi“ (2004, 2007). Jūratė Paulėkaitė su skirtingais lietuvių režisieriais ir skirtinguose Lietuvos teatruose yra sukūrusi daugiau kaip 40 scenografijos darbų; nuo 1998 m. nuolat bendradarbiauja su Oskaro Koršunovo / Vilniaus miesto teatru, yra O. Koršunovo spektaklių bei operų, statytų Lietuvoje ir užsienyje, dailininkė. Jai įteiktas prestižinis „Hedos“ apdovanojimas už geriausią Norvegijos 2005/2006 metų teatrinio sezono scenografiją spektakliui „Į Damaską“ pagal A. Strindbergo trilogiją (rež. O. Koršunovas). Naujausias Paulėkaitės, kaip spektaklio bendraautorės (kartu su aktoriumi Dainium Gavenoniu), darbas – sceninė interpretacija „kartu“, kurta pagal dramaturgės Daivos Čepauskaitės pjesę „Pupos“. Spektaklis įvertintas Kultūros ministerijos apdovanojimu kaip geriausias nacionalinės dramaturgijos pastatymas 2006/2007 m. sezoną. Už Klaipėdos dramos teatre O. Koršunovo statyto „Kelio į Damaską“ scenovaizdį Paulėkaitė apdovanota 2006/2007 m. „Auksiniu scenos kryžiumi“ kaip geriausia scenografė.

***
Du 2006/2007 m. sezono Paulėkaitės darbai – „Kelio į Damaską“ ir „Bembilendo“ (Elfriede’s Jelinek pjesė, rež. Yana Ross, LNDT) scenovaizdžiai – išsiskiria šiai dailininkei būdingu konstruktyviu, funkcionaliu ir veiksmingu sprendimu. Septyni stikliniai namai-stacijos, užpildytos įvairiausių daiktų, žmogaus organų muliažų, apšviestos ir persišviečiančios, spektaklio metu keliauja savitomis trajektorijomis ir tampa neatsiejama vaizdine bei simboline „Kelio į Damaską“ išraiška. Dailininkė derina skirtingas, šaltas, iš pirmo žvilgsnio nepaslankias medžiagas – metalą, stiklą, plastiką, kurias sušildo sodrus ar prislopintas šviesų žaismas, tinkantis Augusto Strindbergo estetikai ir susisiejantis su ankstyvaisiais ekspresionistinio teatro ieškojimais. Stacijų judėjimai, jų gebėjimas transformuoti jose esantį žmogaus kūną ir balsą įneša į spektaklį pragariškos atmosferos pajautą, sėkmingai išplėtotą režisūriniais sprendimais ir aktorių vaidyba. Namai-stacijos įsitraukia į spektaklį kaip savarankiškas veikiantis asmuo, deformuojantis įprastą vaizdų optiką ir papildantis atskirų spektaklio veikėjų charakteristikas.

Paulėkaitei būdingas tikslus ir talpus scenovaizdžio konstruktyvumas; atšiaurios, aštrios, tačiau natūralios faktūros ir iš jų sukurti sceniniai objektai nuolat balansuoja ties konkretumo, medžiagiškumo ir simboliškumo, abstraktumo riba. Paulėkaitės scenovaizdis – tai tarsi neišsakytų ir neišplėtotų spektaklio ženklų sankaupa, kurią galima realizuoti tik plastiškai. Todėl jos kuriami sceniniai objektai ne ištirpsta spektaklio audinyje, o patys skleidžia savo keliasluoksnes reikšmes, susijusias veiksmo vieta ir laiku, su spektaklio metu atsiveriančiomis emocinėmis ir idėjinėmis prasmėmis.

„Bembilendo“ skardiniai nuolydžiai-vamzdžiai, kuriais į sceną nusileidžia veikėjai, pliūpteli daiktai ar purvas ir kuriais veikėjai slysdami vėl kyla į viršų – tai agresyvi ir atšiauri, metalinė ir skardinė karo mašina. Metalinė konstrukcija, užpildanti bemaž visą sceną, atrodo spaudžianti ir slegianti savo galingu, neįveikiamu didingumu ir abejingumu. Ji, regis, valdo visus savo papėdėje esančius žmones, deformuoja jų pavidalus ir santykius, luošina ir triuškina kaip vaikiškus žaislus ir nesiliauja reikalavusi vis naujų aukų. Scenovaizdis „Bembilende“ tampa vienu ryškiausių spektaklio akcentų, suteikiančių režisūrai progą modeliuoti aktyvų veiksmą, reikalaujantį raiškios, hiperbolizuotos aktorių vaidybos ir fizinio paslankumo.

Spektaklyje „kartu“, kurtame kartu su čia vaidinančiu aktoriumi Dainium Gavenoniu, Paulėkaitė yra ir režisūrinės idėjos, ir apipavidalinimo autorė. Dviejų menininkų produktyvus susitikimas padėjo lietuvių teatre atsirasti naujai teatro, laisvo nuo griežtų režisūrinių ir dramaturginių kanonų ir artimesnio plastiniam bei vizualiam sprendimui, formai. Čia spektaklio, pavadinto eksperimentu, autoriai drąsiai sujungė dramos ir skulptūros bei šokio meno elementus, kuriuos vienija du vienas kitą papildantys meniniai tekstai – Daivos Čepauskaitės šiuolaikinė pjesė „Pupos“ ir lietuvių liaudies pasaka „Gyveno Diedas ir Boba“. Šįkart spektaklio erdvė ne tik išlaisvinta nuo konkrečių, atpažįstamų daiktų – daiktais, objektais greičiau tampa patys spektaklio veikėjai, savo kimštiniais, išdidintais pavidalais ir energija užpildantys vaidybos erdvę, kur kaip jų antrininkai, įsiterpus pasakos fabulai, pasirodo hiperbolizuotos tarsi molinių Diedo ir Bobos figūros (autorius – skulptorius Donatas Jankauskas-Duonis).

Išradingas, netikėtas, įskeliantis humorą, savaip interpretuotas vyro ir moters santykių nuo kasdienybės iki mitinių apibendrinimų Paulėkaitės ir Gavenonio spektaklis tarsi žaidžia kontrastingomis formomis ir faktūromis, išsidėliodamas į fizinę žmogaus kūno deformacijų ir transformacijų reprezentaciją.

Paulėkaitė pastarąjį dešimtmetį yra viena įdomiausių, ryškiausių scenos dailininkių ir scenografių, suformavusi atpažįstamą savo darbų estetiką bei stilių, lietuvių sceną praturtinusi konstruktyvios, urbanistinės, daugiaženklės scenografijos ieškojimais. Jai vienodai paklūsta sunkios, vyriškos medžiagos ir lakoniški, audiovizualiniai sprendimai, savo dinamika ir kaitos potencija galintys tapti savarankiškais meno kūriniais.

Rasa Vasinauskaitė