KAM IR KAIP KURTI TEATRĄ?

Audronis Liuga

Trečiajame metraščio „Lietuvos teatras“ numeryje keliame klausimą apie kūrybos motyvaciją šiandieniame teatre. Kas motyvuoja teatrus ir atskirus menininkus siekti kažko daugiau, ne vien užpildyti repertuarą, gauti atlyginimą ir rūpintis, kad girgždančios teatrų mašinos kažkaip judėtų toliau? Klausimas gali atrodyti retoriškas ir nelabai korektiškas. Juk kiekviename teatre atsiras žmonių, nestokojančių kūrybiškumo ir siekiančio jį realizuoti, nors, žinoma, ne darbo garantijų sąskaita. Ir kas gali spręsti apie kūrybos paskatas? Tačiau kalbame ne apie paskatas, o apie poelgius. Kokie jie ir kaip liudija teatro gyvybingumą, jo pasipriešinimą laiko iššūkiams? Apie tai galvodami rinkomės pastarojo meto meninius reiškinius ir kalbinome kūrėjus, siekdami apčiuopti demarkacinę vertybių liniją mūsų teatre.

Iš 2008–2009 metų sezono dramos teatro premjerų pristatome dvi – Gintaro Varno atnaujintą spektaklį „Nusiaubta šalis Vilnius“ ir Eimunto Nekrošiaus „Idiotą“. Abu spektakliai skirtingi, kaip ir jų kūrėjai, bet kai kas svarbaus juos sieja. O būtent – utopinės idėjos, konfrontuojančios su laiku. Karalius Artūras įsivaizduoja idealią valstybę panašiai kaip kunigaikštis Myškinas žmogaus dvasią. Abu jie yra veiksmo žmonės ir siekia savo vaizdinius paversti tikrove. Abu panašiai pralaimi ne vien dėl savo užmačių utopiškumo, bet dar ir todėl, kad yra „iškritę“ iš laiko, netelpa į jo diktuojamas normas. Ir abu po savęs palieka „nusiaubtų šalių“ griuvėsius... Šie du spektakliai taip pat yra „iškritę“ iš esamojo mūsų teatro laiko. Žiūrėti penkių valandų trukmės teatro vaidinimą, reikalaujantį maksimalios koncentracijos ir noro gilintis į sudėtingas personažų likimų kolizijas, nežadančias nei pramogos, nei paguodžiančių išvadų, yra išties sunkus darbas, ir norinčių jį dirbti šiais laikais vis mažiau. Misiją daro dar labiau neįmanomą tai, kad „Nusiaubta šalis Vilnius“ ir „Idiotas“ sukurti nevalstybiniuose teatruose, neturinčiuose nei scenos, nei savo aktorių trupės, ir jų eksploatacija yra ne vien priklausoma nuo daugybės aplinkybių, bet ir ekonomiškai nuostolinga. Abu šiuos spektaklius galima pavadinti šiandien reto kūrybinio donkichotiškumo pavyzdžiais. Jų pralaimėjimas kovoje su dabarties „vėjo malūnais“ motyvuoja kūrėjo profesijos vertę.

„Personalijų“ rubrikoje – keturi iškilūs skirtingų kartų mūsų teatro menininkai. Keturi skirtingi likimai, kuriuos daug kas sieja. „Tai buvo fantastiškai gražus laikotarpis – idėjinis!“ – sušunka aktorė Eglė Gabrėnaitė, prisiminusi tą laiką, kai gimė Rimo Tumino režisuotas „Vyšnių sodas“. Nuo 1990-ųjų iki šiandien gyvuojantis šis spektaklis yra ne tik ilgaamžiškumo rekordininkas mūsų teatre. „Vyšnių sodas“ išreiškė kūrybinės bendruomenės dvasią, iš kurios gimė Mažasis teatras, ir tapo savotiška jo emblema. Tačiau laikai keičiasi, o dvasia nėra atspari pagundoms, ir ateina metas suvokti, kad „vyšnių sodas“ parduotas ir su tuo susitaikius – gyventi toliau. Šis „reikia gyventi“ šiandien išreiškia dažno ankstesnės idealistų kartos menininko poziciją. Todėl iš esmės nėra didelio skirtumo tarp to, kaip kūrybą suvokia dabar „tiesiog vaidinti“ į sceną išeinanti E. Gabrėnaitė, amžinas „išeivis“ režisierius Jonas Jurašas, besijaučiantis ir namie kaip „žmogus niekieno žemėje“, ir Panevėžio dramos teatre visą gyvenimą dirbęs vienas mūsų periferijos teatro šviesulių aktorius Albinas Keleris. Visi jie, savo rankomis kūrę „anų laikų“ legendas, dabar kantriai ieško savo vietos pasikeitusiame teatro gyvenime. Bendraujant su šiais žmonėmis didžiausią nuostabą kelia tai, kad laikas nesunaikino jų kūrybinio idealizmo. Norisi tikėti, kad jį išsaugoti pavyks ir jaunesniajam jų kolegai aktoriui Rolandui Kazlui, patiriančiam kitokius naujojo laiko išbandymus.

Ar verta laužyti ietis dėl skirtingų požiūrių į teatro meninius kriterijus ir kūrybines motyvacijas, jei pats gyvenimas diktuoja tokią įvairovę? Tiksliau – meno rinka, rūšiuojanti jos vartotojus pagal interesų grupes. Liberalioje demokratinėje visuomenėje visų jos grupių interesai vienodai gerbiami, ypač jei jie susiję su veikla, vykdoma už mokesčių mokėtojų pinigus. Tad kodėl turėtume lengvo turinio vaidinimus, už kuriuos balsuoja pramoginio meno liaudžiai šalininkai, nustumti į elitinio teatro šešėlį? Tačiau kritiniame diskurse tokios hierarchijos niekada nepavyks išvengti, nes kritika (jei ji, žinoma, nešališka) visais laikais gina estetines vertybes, kurios iš esmės nėra demokratiškos. Tačiau kūrybinė motyvacija teatre, kuris iš visų menų bene jautriausiai reaguoja į visuomeninius pokyčius, neapsiriboja vien estetiniais kriterijais. Priespaudos laikais jas veikė etinė menininko pozicija kalbėti apie laisvę nelaisvoje visuomenėje. Laisvos rinkos ir atviros visuomenės sąlygomis, kai rinkodaros mechanizmai lemia produkto vertę, o idėjos „sklando ore“ ir dreifuoja iš vienos šalies į kitą be sienų, kūrybine motyvacija tampa siekis atverti publikai kažką nauja ir ją nustebinti bet kokia kaina. Dažnai tarp tokio meninio produkto paklausos ir estetinių jo vertinimų iškylantys prieštaravimai apnuogina skirtingus požiūrius į meno vietą ir vertę visuomenės gyvenime.

„Teatrui verkiant trūksta tokių spektaklių, į kuriuos žmonės tiesiog norėtų eiti“, – teigia viena iš šiame metraštyje pasisakiusių kritikių, ir jai norisi pritarti. Tačiau dvejoti verčia klasikinis klausimas – ar tikslas pateisina priemones? Kur yra ta riba, už kurios teatro poreikis bendrauti su žiūrovu tampa tiesiog atsidavimu žiūrovui? Turbūt šios ribos niekada nepavyks nustatyti dar ir todėl, kad mūsų laikais publika tampa svarbiu ekonominiu teatro išlikimo veiksniu, o politikams yra net svarbiausias jo vertės kriterijus. Atverti šiuos prieštaravimus pabandėme pristatydami kai kuriuos muzikinio teatro ir šokio spektaklius, bene geriausiai demonstruojančius minėtas tendencijas mūsų teatre, – Dalios Ibelhauptaitės režisuotą miuziklą „Svynis Todas: demonas kirpėjas“, Anželikos Cholinos šokio spektaklį „Vyrai ir moterys“ ir naują Bizet operos „Karmen“ interpretaciją Nacionaliniame operos ir baleto teatre.

Kita šiuolaikinio teatro niša – eksperimentiniai ieškojimai, grindžiami įvairių menų ir gyvenimo sintezės idėjomis. Jos anaiptol nėra naujos ir retai būna originalios, vertinant šiuolaikinį teatrą platesniu geografiniu masteliu. Bet lietuvių teatre, matyt, dėl skurdžios idėjų dietos, kone kiekvienas bandymas peržengti nusistovėjusias normas yra sutinkamas entuziastingai. Eksperimentų pagausėjimą lemia ir pastaruoju metu jiems palankesnės ekonominės sąlygos – nuosekliai didėja projektinis valstybės finansavimas (nors dar anaiptol neprilygsta kitoms Europos šalims), atsiranda vadinamųjų kūrybinių industrijų infrastruktūra etc. Vertinant tokius projektus ne mažiau aštriai iškyla kūrybinės motyvacijos klausimas. O jis nėra vienareikšmis, kaip gali atrodyti. Siekis praplėsti estetines atskiros teatro meno srities (operos, šokio, dramos, lėlių teatro) ribas, ieškoti kitokios (liberalesnės?) komunikacijos tarp meno ir gyvenimo, aukštinant naujoviškumą kaip vertybę, gali tapti tokiais pat spąstais kaip ir to priešingybė – publikos poreikių tenkinimas. Apie tai kategoriškai yra pasakęs Josifas Brodskis: „Naujoviškumo mene reikalavimas, lygiai kaip instinktyvus menininko jo siekimas, byloja ne tiek apie menininko vaizduotės lakumą ar pačios medžiagos galimybes, kiek apie meno priklausomybę nuo rinkos realybės ir siekį prie jos priartėti“.

Vis dėlto, įvertinus eksperimentinio teatro pavojus ir galimus konjunktūrinius kompromisus (ko vertas vien Europos fondų finansavimo taikomosioms meno funkcijoms plėtoti masalas), reikia pripažinti, kad įvairūs, net ir nepasisekę, eksperimentai yra normalios šiuolaikinio teatro kraujotakos garantas. Pristatydami ir aptardami keletą jų, pastaruoju metu nuskambėjusių mūsų teatre, siekiame parodyti kitokio teatro galimybes ir jo atsiradimo motyvus. Man asmeniškai labiausiai imponuoja tie, kuriuose estetiniai ieškojimai yra ne tikslas, o priemonė užduoti paprastą klausimą – kam ir kaip kurti teatrą?