LIŪDNOS DAINOS IŠ EUROPOS ŠIRDIES

„Neformatas“ – tai scenos kūriniai, netelpantys į tradicinio spektaklio stereotipo rėmus. Tokie spektakliai dažniausiai atsiranda ne repertuariniuose teatruose iš individualių kūrybinių iniciatyvų ir drąsių eksperimentinių užmojų. Paprastai jie meta iššūkį tradiciniams scenos ir publikos bendravimo būdams ir tyrinėja naujas scenos meno teritorijas.

***

Liūdnų dainų iš Europos širdies“ idėjos autorius – suomių režisierius Kristianas Smedsas. Kurį laiką puoselėjęs mintį papasakoti Dostojevskio „Nusikaltimo ir bausmės“ istoriją vieno aktoriaus lūpomis, ją įgyvendinti ryžosi Lietuvoje – kaip jis pats sako, „iš susižavėjimo ir pagarbos lietuvių teatrui“. Susipažinę su aktore Aldona Bendoriūte, jiedu leidosi į kūrybinę kelionę spektaklio link. Jokia bendra kalba nesusišnekantys du menininkai apie metus bendravo laiškais: aktorė rašydavo rusiškai, o režisierius su vertėjo pagalba jai atsakydavo... Iš šių laiškų, ilgų pokalbių anaiptol ne tik apie Dostojevskio romaną ir gimė „Liūdnos dainos iš Europos širdies“. Kodėl „dainos“? Anot režisieriaus, tai tiksliausias spektaklio formos apibūdinimas, be kita ko, nusakantis ir lyrinę jo prigimtį. Spektaklis dažniausiai vaidinamas ne teatruose, ne daugiau kaip penkiasdešimčiai žiūrovų. Spektaklis gastroliavo teatro festivaliuose Briuselyje, Helsinkyje, Nansi, Liuksemburge, Pilzene, Monpeljė ir Maskvoje.

Garsiausias šiuolaikinis suomių dramaturgas ir režisierius Kristianas Smedsas (g. 1970 m.) Suomijos teatro akademijoje 1995 m. baigė dramaturgiją. Po metų Helsinkyje įkūrė „Takomo“ teatrą ir vadovavo jam iki 2001 m. Čia sukūrė spektaklius „Brandas“ pagal Henriką Ibseną, „Rautavaara, Oulunkylä žvaigždė“ pagal savo paties pjesę, tarptautinį pripažinimą atnešusį „Dėdę Vanią“ pagal Antoną Čechovą ir kitus. Vėliau trejus metus buvo Kajaani miesto teatro vadovas ir pavertė šį nedidelį Suomijos provincijos miestelį tikru tarptautinės teatralų publikos traukos centru. Garsiausi čia pastatyti spektakliai „Balsas, šaukiantis tyruose“ pagal savo paties pjesę, „Voicekas“ pagal Georgą Bühnerį, bendras menininkų grupės „Houkka Bros“ stalo vaidinimas „Klajūnas“ ir „Trys seserys“ pagal Antoną Čechovą. Nuo 2005 m. Smedsas vėl gyvena Helsinkyje, tačiau daugiausia dirba užsienyje. Visas savo pjeses Smedsas yra pastatęs pats įvairiuose teatruose. Radijo pjesė „Lediniai paveikslėliai“ 1998 m. Vokietijoje buvo apdovanota Europos radijo pjesių prizu. Net statydamas gerai žinomas klasikines pjeses, Smedsas dažnai perrašo jų tekstą, pritaikydamas tai aplinkai, kurioje yra kuriamas spektaklis.Smedso spektakliai rodyti Švedijoje, Norvegijoje, Estijoje, Latvijoje, Rusijoje, Vengrijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Belgijoje, Čekijoje. Vienas pirmųjų tarptautinių Smedso pasirodymų įvyko Lietuvoje: 2000 m. teatro festivalis „LIFE“ pristatė „Dėdę Vanią“. Vėliau du kartus Smedsas viešėjo Vilniuje „Naujosios dramos akcijos“ kvietimu ir 2003 m. parodė „Voiceką“, o 2006 m. – „Klajūną“.

***
Vos per žingsnį nuo aktorės sėdintiems žiūrovams ji atskleidžia ne tik Sonios, bet ir kitų jos artimųjų – mylimojo ir žudiko Raskolnikovo, girtuoklio tėvo, stačiokiškai koketiškos jo žmonos ir net nužudytos senės likimus. Visi šie nelaimingieji spektaklyje parodomi Sonios akimis. Aldona Bendoriūtė suvaidina kiekvieną iš jų – drąsiai, beatodairiškai, kai kuriuos – su švelnia ironija, tačiau visus – su didžiule užuojauta. „Sonios širdis tokia didelė, kad ji nevaidina savo artimųjų, ji juos išgyvena“, – yra sakęs Smedsas. Toks Sonios požiūris „Nusikaltimo ir bausmės“ istorijai suteikia ne tik moteriško švelnumo, jausmingumo, bet ir kažkokios sunkiai nusakomos jėgos. Iš pažiūros trapią Sonią jos meilė, užuojauta, gebėjimas suvokti savo kaltę ir atleisti padaro nepaprastai stiprią. (...)

Bendoriūtė, vis keisdama vaidinamus personažus, turi žaibiškai pereiti iš vienos būsenos į kitą, dažnai priešingą, estradinius numerius keičia intymiausi atsivėrimai; banalioms istorijoms suteikiama jausmų tikrumo, o moralinėms ir religinėms potekstėms – skaidraus paprastumo. Visa, ką keliuose kvadratiniuose metruose daro ši aktorė ir kam dažnai netinka tradiciniai vaidybos apibūdinimai, rodo neįprastą šiandienos teatre ryžtingumą, riziką ir atsakomybę. Kartais šis spektaklis – intymus aktorės ir publikos dialogas, – reikalaujantis nepaprastai daug fizinių ir dvasinių jėgų, gali ir neįvykti. Tokia naujų sceninės komunikacijos būdų paieškos kaina.

Ramunė Balevičiūtė. Herojaus ilgesys. Kultūros barai, 2007 Nr. 9

„Liūdnas dainas iš Europos širdies“ įsivaizduoju vaidinamas net ne „Meno forto“ repeticijų kambaryje, o kokiame nors interjero dizainerių nepaliestame bute. Kelių kvadratinių metrų plotelyje, kur telpa stalas, trys kėdės ir spinta, žiūrovams skiriamas ne tik stebėtojų vaidmuo. Jie tarsi patenka į autentišką pasakojamos istorijos aplinką, yra kviečiami būti jos liudininkais – žiūrėti senas fotografijas, jausti tykštančio vandens purslus ar vyno kvapą, nuleisti akis, matant kažką žiauraus ir nelaukto. Tačiau ne tuo stiprus iš pirmo žvilgsnio įprastas monospektakliams priemones naudojantis Smedsas. Jis taip manipuliuoja siužetu ir priemonėmis, kad keli kvadratiniai metrai išdidėja iki scenos, užuominos – iki paveikslų, o žmogaus likimas įgyja nūdieniškų atspalvių. (...)

Spektaklio pavadinimas kaip reta tikslus – tai išties dainos ir išties iš Europos širdies. Šiek tiek lietuviškos, šiek tiek suomiškos, dėliojamos per vaidybą, žanrų variacijas, per lyrinius atsivėrimus ir komiškus „priedainius“ – per beveik metaforiškas tarsi čia pat, iš paprasčiausių daiktų gimstančias teatrines miniatiūras ir joms tarsi oponuojančio šiurkštaus realizmo. (...) Fizinė rizika ir beatodairiškas atsidavimas, ekstremalus būvis ir sukrečianti energija – štai kas, regis, režisieriui atstoja teatro mašineriją ir technologijas ir kas imponuoja jam kaip teatro idėja. Ir ar ši maksimali aktorės iškrova nėra jai brangesnė už anksčiau vaidintus gražius, bet tuščius vaidmenis?

Rasa Vasinauskaitė. Viltingos Smedso miniatiūros. Baigiamieji NDA‘06 spektakliai. 7 meno dienos, 2006 06 02

Aldona Bendoriūtė tiesiog atakuoja publiką, šiurkštus aktorės santykis ir su pačia savimi. Žiaurumas, negailestingumas pačiai sau tampa, regis, esmine sąlyga, padedančia sukurti skirtingus Fiodoro Dostojevskio „Nusikaltimo ir bausmės“ personažus ir suvienyti į dvylika liūdesio segmentų padalytą pasakojimą. Žiaurumas perteikiamas šiurkščiais fiziniais ženklais – atgrasiu kečupo rijimu, vandens pilstymu, butelių daužymu – ir skleidžia vis stiprėjančią neviltį. (...) Smedsas „Liūdnose dainose... “ ieško nenudailintų, pabrėžtinai šiurkščių ir fiziškai paveikių kančios išraiškos formų, kardinaliai besiskiriančių nuo įprastinės, su intelektualaus teatro samprata vienaip ar kitaip susijusios psichologinės ar metaforinės kenčiančio žmogaus vaizduosenos. Aldonos Bendoriūtės vaidybos emocionalumas ir – labai netikėtas šios aktorės kūrybinės biografijos posūkis! – vidinis šaižumas koreguoja įprastinį emocinės teatro percepcijos pobūdį: kaltės ir kančios istorija, pasakojama atmetimo, net pasišlykštėjimo reakcijas provokuojančia kalba, sukelia, kad ir kaip būtų paradoksalu, užuojautą jos veikėjams.

Šarūnė Trinkūnaitė. Kai „aktorius yra scena“. Kultūros barai, 2007 Nr. 9

Sonia, įsileisdama žiūrovus į savo kambarį (kuriame tik spinta, stalas ir kėdė, daugiau niekas ir netilptų), sulenda į vilko kostiumą, matyt, kažkieno pasiūtą vaikiškam karnavalui (scenografija Kristiano Smedso, kostiumai Jūratės Paulėkaitės), ir visaip juos gąsdindama ir provokuodama laimi sau kelias saugias minutes prieš nusiimdama kaukę ir atskleisdama savo skaidrų ir paprastą kitiems atiduotą gyvenimą, kuriame šalia liūdesio ir pažeminimo daug gyvybės ir gražumo, pabyrančio į visas puses spalvotais siūlų kamuoliukais... (...)

Prieš Raskolnikovo auką – godžiąją senę – sukyla patys daiktai: šaukštas tampa nevaldomas ir taip geidžiamas viralas negali patekti į jos nepasotinamą pilvą. O kirvis tarsi „lydekai paliepus, man panorėjus“ pakimba ore, ima persekioti ir galiausiai nukerta senę, kuriai nieko nebelieka, tik žūti gausiai apsilaisčius aitriai kvepiančiu Suslavičiaus kečupu iš lietuviško supermarketo. Bet tai nereiškia, kad Smedsas palieka Raskolnikovą be kaltės ir jos išpirkimo. Tik palengvina atsiprašymą iki nusikaltusiam vaikui pakeliamo, o atgailą padaro aitrią ir sprangią, bet kartu kvepiančią ir gyvybę grąžinančią, kaip didžiuliais kąsniais ryjamas apelsinas.

Alma Braškytė. Europos širdy. www.menufaktura.lt

Ponas Smedsas aktorei žaidimą su daiktais sugalvojo tiesiog puikiai. Žuvusio Marmeladovo kūnas – į juodą paltą suvyniota stiklo duženų krūva, o iš nuskilusio paskutinio butelio, kurio, matyt, velionis nebaigė gerti, kaklelio išteka nematomas lašas. Vaikai – įvairiaspalviai siūlų kamuoliai, tai pariedantys po žiūrovų kojomis, tai atsiduriantys po moters megztiniu, kad išryškintų krūtinę. Raskolnikovas – tai tiesiog maži aktorės piršteliai, – jis eina stalu, ant kurio kreida išpieštos gatvės, tarp nuo spintos nuimtų kartoninių namukų, kad paskui mestųsi nuo krašto į bedugnę. (...)

Pavargusi kankinė ir išdykęs vaikas keistai sugyvena iš rusų romano „išskaitytame“ ir apibendrintame personaže. Mažas kambarėlis – tarsi jaukus vaikų kambarys ir tuo pat metu kankinimų kamera. Jame Aldona Bendoriūtė leidžiasi į teatrinę kelionę nuo nekaltumo kančios link. Spektaklio pradžioje ji – juokingas didžiulis žaislas, poroloninis pilkas vilkas, o monologo pabaigoje prisipažįsta: „Aš kalta“. Šito prisipažinimo ji neatskleidžia, bet kartu žymią dalį kaltės perkelia mums, šios subtilios psichologinės klounados liudininkams.

Roman Dolžanskyj. Subtilus darbas kirviu. Liūdnos dainos iš Europos širdies festivalyje NET. Kommersant, 2007 11 22

Parengė Ramunė Balevičiūtė

 

Audronio LIUGOS produkcija

LIŪDNOS DAINOS IŠ EUROPOS ŠIRDIES

Fiodoro DOSTOJEVSKIO romano
„Nusikaltimas ir bausmė“ motyvais

Vienos dalies spektaklis, trukmė – 1 val. 30 min.
Premjera – 2006 m. rugsėjo 27 d. „Meno forte“

Scenarijaus autorius ir režisierius –
KRISTIAN SMEDS (Suomija)
Dailininkė – JŪRATĖ PAULĖKAITĖ
Vaidina ALDONA BENDORIŪTĖ

Spektaklyje skamba „Nigel Kennedy & The Kroke Band“, Georgo Otso, „Topi Sorsakoski & Agents”, Arvo Pärto muzika


Koprodiuseriai: „Baltic Circle“, „KunstenFESTIVALdesArts“, Helsinkio festivalis, Vilniaus tarptautinis teatro festivalis „Sirenos”.
Rėmėjai: Lietuvos kultūros ministerija, „Culture 2000“ („Dramark“ projektas), „NordScen“.