VALENTINAS MASALSKIS

Gimė 1954 metais Kaune. Studijavo Valstybinėje konservatorijoje (dabartinė Lietuvos muzikos ir teatro akademija), Aktorinio meistriškumo katedroje. 1976–1992 m. dirbo Kauno valstybiniame akademiniame dramos teatre. Šiuo metu V. Masalskis – laisvas menininkas. Jis režisuoja spektaklius Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, vaidina. Filmavosi daugybėje kino filmų Lietuvoje ir užsienyje. Iš viso aktorius yra sukūręs apie 100 vaidmenų teatre ir kine. 1996 metais apdovanotas Nacionaline premija.

***
Apibūdinti Valentiną Masalskį – tas pat, kas nusakyti ne tik Lietuvos teatro kontekstą, būvį, ligas, bet ir atsakyti į klausimą, kas yra teatras apskritai. Šio aktoriaus kūrybinis gyvenimas apima gausybę teatrinės enciklopedijos ar žodyno sąvokų – pradedant dramaturgais ir baigiant subtiliausiais terminais, atskleidžiančiais vaidmens kūrimo būdus.

Valentino Masalskio talentas yra vienas ryškiausių fenomenų nūdienos Lietuvos teatre. Yra talentingų teatro žmonių, kurie vienaip ar kitaip atliepia kartų poreikius (savo vaidybos maniera, kalbos kultūra, net gyvenimo būdu), o Masalskis priešingai – paneigia kartos sąvoką. Jo karštligiškas įsijautimas į savo profesiją jau daugiau kaip tris dešimtmečius jaudina žiūrovus. Jis kuria savo teatrą ir savo teoriją, ir tai tampa svarbiausiu atskaitos tašku. Vargu ar rasi kitą tokį aistra ir įvairiausiomis idėjomis spinduliuojantį teatro menininką, kuris prieš repeticijas dirbtų net daugiau nei per jas, kuris taip aktyviai ginčytųsi ir teiktų savo pasiūlymus.

Ne tokia jau tolima praeitis – V. Masalskio žavusis Poco iš Samuelio Becketto „Belaukiant Godo“, jo suburtas „Menų sambūris“, kuriame gimė garsioji Eugene’o Ionesco ir Vidmanto Bartulio opera „Pamoka“, kontroversiškų nuomonių sulaukęs Goethe’s „Faustas“, Nacionaliniame dramos teatre pastatyti spektakliai Fiodoro Dostojevskio „Nuolankioji“, Thomo Bernhardo „Įpročio jėga“, Williamo Shakespeare’o „Karalius Lyras“, Tankredo Dorsto „Aš, Fojerbachas“ ir kt. Galima būtų ilgai vardyti savarankiškai kurtus spektaklius ir projektus. Nemažai V. Masalskis įgyvendino, intensyviai dirba ir dabar. Kupinas naujų idėjų, neatsisako ir senų, pavyzdžiui, „Jobo dramos“. Jeigu įdėmiau įsižiūrėtume į medžiagas, kurias stato V. Masalskis, visos jos – teatro Biblija. Ir tai ne vien garsių rašytojų, dramaturgų pavardės, tai – kūrybos esencija.

V. Masalskis tapo neakivaizdžiu daugelio teatralų mokytoju. Į Kauną jo žiūrėti važiuodavo pulkai, ilgą laiką jis buvo teatro guru. Jis niekada nekoketavo, nesivaipė. Kiek arogantiška ir kompromisų nepripažįstanti jo asmenybė menkesnio užmojo menininkams keldavo siaubą. Ypač miesčionims. Talentas – ir Dievo duotybė, tačiau Valentino pavyzdys – įrodymas, kad tik aukojantis, nuolat ugdant savo intelektualųjį potencialą, domintis naujausiais literatūros atradimais, įmanoma žengti kad ir patį mažiausią žingsnį.

V. Masalskis scenoje kenčia kartu su savo išrinktaisiais. Jam teatras – gyvenimo būdas, pats gyvenimas. Todėl jo spektakliai niekada nebūna vienodi ar netgi panašūs. Aktorius, būdamas įstabus gyvenimo analitikas, spektakliuose sugeba analizuoti ir save. Praeityje jam labiausiai sekėsi kurti personažus pasitelkiant kraštutines plastines išraiškos priemones, o dabar jis siekia kokybės pačiais subtiliausiais aktorinės technikos niuansais. Jis tarytum tramdo savo aktorinę prigimtį. Tai ne vien „kančia“ ar „išgyvenimai“, tai tas pats „analitinis“ pasaulio suvokimas, būsenų analizė, gyvenimo ir kūrėjo hermetiškumas. Pavergia ir V. Masalskio mąstymo tikslumas, nuoširdus bendravimas. Kurdamas vaidmenis, Masalskis ypač aštriai jaučia jų intelektualinę įtampą. Jo personažų intelektas – visada įaudrintas, karščiuojantis, sužeistas. Nors dažnai V. Masalskio spektakliai nepretenduoja į režisūriškai emancipuotą žemę, jį visada įdomu stebėti, kartu su juo išgyventi sceninį gyvenimą. Scenoje jis atrodo tartum nuogas: jam netrukdo nei grimas, nei kostiumas, nei rekvizitas ar butaforija.

Valentinas Masalskis kūryboje nemėgsta netikrumo. Ne sykį jam siūlyti pagrindiniai vaidmenys teatre ir kine, kurių jis atsisakė. Jis ypač griežtai renkasi sceninę medžiagą. Tikras žmogus ieško tikros medžiagos. Gal tai paveldėta iš mamos? Teko klausytis jo įrašytų mamos dainų. Valentino mama nėra profesionali dainininkė, tačiau bažnytinės giesmės ir tobulas jų atlikimas byloja apie talentą iš Dievo, kurį paveldėjo ir sūnus.

V. Masalskio pilna visur: ten, kur jis dirba, juo žavisi visi – nuo kolegų aktorių iki teatro budėtojų. Jam svarbu viskas. Pastarųjų metų V. Masalskio spektakliai gimsta ne iš reikalo – jie atsiranda iš aukščiausių kūrybinių intencijų, jie tikri, brandūs ir saviti. Masalskis neieško kokio nors stiliaus, nesiekia išskirtinumo – jis kelia profesijos ir žmogiškumo klausimus nebijodamas klysti.

Tankredo Dorsto „Aš, Fojerbachas“ – pjesė apie aktorių, tačiau Valentinas Masalskis ją pavertė ne vien kūriniu apie savo paties alter ego, tai – „gyvojo nervo“ teatras.

Tuščioje erdvėje – viena kėdė. Spektaklio smagratis įsukamas nuo pat pirmųjų minučių: užtenka vienos kėdės, kad spektaklio autorius sukurtų „didžiulio“ teatro atmosferą. Kaip ir daugelyje Masalskio spektaklių, publikai lyg ir nepatogu. Ji nuo pat pirmųjų minučių provokuojama. Žiūrovai sėdi suglumę, kai kurie su Masalskiu bando diskutuoti, siekdami įžiebti solidarumo ugnelę. Žaidimas tęsiasi tol, kol jam abejingų nelieka. Provokacija pavyksta.

Spektaklio turinys formuojasi iš nepaprastai tikslaus teatro pojūčio ir jausmiškai aktyvaus jo išskleidimo. Lyg ir formaliai išdėliotos atskirtos scenos įgauna tokius smogiamuosius akcentus, kad netrukus tenka pripažinti, jog tai puikus psichoanalitinis seansas.

„Aš, Fojerbachas“ – ne himnas ar odė teatrui, o negyvenama sala, kurioje gali laisvai skrajoti dvasios, kurioje taip ryškiai konfliktuoja du pagrindiniai pradai – formalistinis ir žmogiškasis. Šiame kūrinyje teatras tampa mažu visos technobiurokratinės epochos modeliu. Sakytume, tariamai laisvoje visuomenėje žmogaus asmenybė nėra naikinama, tačiau technokratinė aplinka, įvairios visuomeninės struktūros, ryški pareigybių gradacija užgožia visus žmogiškuosius pradus. Žmogui tiesiog nelieka laiko būti žmogumi.

Tvirtų tiesų propaguotojas Masalskis scenoje nusikryžiuoja. Jam šis aktas yra tiek pat svarbus, kaip ir viso spektaklio struktūra. Gal dėl to šis spektaklis negali būti narstomas po gabaliuką. Taip jis subyra į nepaaiškinamus segmentus arba praranda kūrinio pažinimo galimybę. Jo gilus subjektyvumas užaugina pabaisą, kurios galia – nesuvaldoma. Toks teatras veikia kasdien: jis tampa atrama susiduriant su keisčiausiais dalykais.

Valentinas Masalskis dirba daug ir be pertraukų. Jo pamokos, kūrybinės laboratorijos, susitikimai su įvairiais žmonėmis suformuoja ne vien kūrybai palankų lauką, bet ir patį aktorių apsaugo nuo sąmonės kalkėjimo. Ir kuo daugiau jis sužino apie teatrą, kuo daugiau išnagrinėja situacijų, tuo stipriau atsiveria. Todėl galima teigti, kad „Aš, Fojerbachas“ – aukščiausio aktorinio darbo įrodymas, organiškiausias pastarųjų metų vaidmuo, paslaptingiausias aktoriaus virsmas personažu naikinant visas ribas ir teorijas.

Daiva Šabasevičienė

Pastaruoju metu apie Masalskį kalbama daug ir ne be pagrindo. Įdomu ne vien tai, ką daro šis teatro menininkas, jau senokai peržengęs vienos profesijos ribas. Vertas dėmesio pats Masalskio kūrybos credo, kurį galima įrašyti į menamą mūsų teatro Raudonąją knygą. Masalskis pasinėręs į kūrybos filosofiją, ir kiekvienas naujas jo spektaklis tampa argumentu, kodėl šiandien taip svarbu jos imtis. Visų pirma todėl, kad beveik nebeliko idealistų, gebančių kelti naivius klausimus apie teatro prasmę šiandienos pasaulyje ir nuosekliai ieškoti atsakymų. Masalskio spektaklis „Aš, Fojerbachas“ – geras to pavyzdys. Tai, ką aktorius daro akistatoje su publika tuščioje Nacionalinio dramos teatro scenoje, pavadinčiau viena prasmingiausių mūsų teatro kūrybinių akcijų pastaruoju metu. Beveik prieš keturis dešimtmečius Jerzy’s Grotowskis pradėjo kalbą apie teatrą kaip apie „apleistus namus“. Jų esmė – ne poreikis, bet „kultūrinis automatizmas“, kuriuo grindžiami publikos ir teatro santykiai. Todėl „visur ieškoma būdų, kaip prisivilioti žiūrovus, kaip priversti juos ateiti“. Šiandien, kai „kultūrinis automatizmas“ teatrinę kūrybą jau pavertė rinkodaros tarnaite, Masalskio spektaklis „Aš, Fojerbachas“ iškalbingai demaskuoja tai reprezentacinėje mūsų teatro scenoje.

Audronis Liuga. Senos intrigos sezone be intrigos. Kultūros barai, 2007 Nr. 9

Visuose Masalskio veikaluose ryškus išskirtinio individo, dažniausiai menininko, konfliktas su aplinka ir su savimi. O dar stipriau juos sieja paties artisto asmenybė, nustelbianti bet kokį personažą – ar tai būtų cirko vadovas Karibaldis Thomo Bernhardo „Įpročio jėgoje“, ar karalius Lyras, ar aktorius Fojerbachas. Pasitikėjimas savo galia valdyti publiką, matyt, bus paskatinęs aktorių iš kamerinės erdvės persikelti į didžiąją salę. Kita vertus, to reikalauja pjesės situacija: „sutrikęs žmogus tuščioje belangėje erdvėje“, kaip nurodo autorius. Kadaise garsus aktorius po septynerių metų pauzės grįžta į teatrą, kad žūtbūt gautų vaidmenį žymaus režisieriaus spektaklyje. Tą akimirką, kai scenoje pasirodo Masalskis, supranti, kad jo vaidinamas herojus turėtų būti šios scenos valdovas, bet jis paverstas juokdariu, privalančiu įrodinėti, ką sugeba. Visas spektaklis – tai Fojerbacho monologas apie aktoriaus profesijos kainą, apie neeilinės asmenybės, nesugebančios prisitaikyti prie visuomenės taisyklių ir normų, likimą, apie teisę teisti ir lemti kitų žmonių gyvenimus. Aktorius karštai pritaria Fojerbacho mintims ir maksimalistinei, ties kūrybinio fanatizmo riba balansuojančiai jo laikysenai. „Visa, ką aš darau, darau su didžiausiu intensyvumu, prieidamas iki kraštutinumo, kokio jūs, ko gero, negalite nė įsivaizduoti“, – šis Fojerbacho prisipažinimas charakterizuoja ir Masalskio kūrybą.

Ramunė Balevičiūtė. Herojaus ilgesys. Kultūros barai, 2007 Nr. 9