IVONA, BURGUNDO KUNIGAIKŠTYTĖ

Šiukšlynas. Reikalas tas, kad aš kilęs iš šiukšlyno. Manyje atsiliepia tai, ką jūs per šimtmečius išmesdavote kaip atliekas. Jei mano forma yra formos parodija, tai mano dvasia yra dvasios parodija, o mano asmenybė – asmenybės parodija...

Witold Gombrowicz, „Dienoraščiai“, 1953–1956

***
Tarytum įsiklausydamas į giliamintiškas pretenzijas draudžiantį Gombrowicziaus priesaką, savo „Ivonoje...“ Vaitkus savotiškai „išslaptina“, „išpaslaptina“ visa, kas joje įrašyta kaip sunkiasvorėms interpretacijoms dosnaus paslaptingumo nuoroda. Visų pirma jau pačioje pradžioje jis „išpaslaptina“ karališkąją „Ivonos...“ svitą, suteikdamas jai konkretų dykinėjančios paplūdimio „aristokratijos“ pavidalą, asociacijų gijomis, regis, susisiekiantį su šiandieninių gyvenimo būdo žurnalų puslapius vis intensyviau okupuojančia VIP visuomene, išpopuliarinusia vadinamąjį lounge gyvenimo stilių – besivoliojančia štai nuo paprastų mirtingųjų grotomis atskirtuose privačiuose nudistų pliažuose, iš savo „evangeliškos dvasios“ padalijančia vargšams išmaldos, paskui pasismaginančia patyčiomis iš jos standartams nepaklūstančių nekaralių ir nemanekenių arba neva įsimylinčia iš neturėjimo ką veikti, o po to persimylinčia nepaprastai lengvai ir staigiai, kaip tuose svingerių vakarėliuose. (...)

Tačiau tikroji „Ivonos...“ komedija prasideda tada, kai nuobodulio iškamuotas ir „neblogų blondinių“ tematikos nebeįkvepiamas pankuojantis kunigaikštis Filipas (Andrius Bialobžeskis) melancholiško lyrizmo sklidinu balsu teškia skundą dėl „kažko nerimstančios sielos“ ir horizonto link pasiunčia ilgesingą troškimą, „kad kas nors atsitiktų.

Šarūnė Trinkūnaitė. Linksmasis Gombrowiczius. www.menufaktura.lt

Šį sykį pjesės autorius ir režisierius yra tikri sąmokslininkai. Jei W. Gombrowiczius galėtų išvysti šį „Ivonos“, parašytos beveik prieš 70 metų, pastatymą, turbūt liktų patenkintas. J. Vaitkus su savo komanda sukūrė sceninį reginį, iš tiesų vertą intelektualiai akiplėšiško W. Gombrowicziaus teksto. Čia susijungia absurdas ir satyra, groteskas ir farsas, tiesmukumas ir sąmojaus subtilumas, sarkazmas ir teatrališka žaismė, karnavalinis vulgarumas ir intelektualinės įžvalgos. (...) Teatro kalbos požiūriu šis J. Vaitkaus spektaklis – anaiptol ne naujiena, tačiau šiandieniniame kontekste jis pasirodė gyvas ir aktualus. „Ivonoje“ knibždėte knibžda aliuzijų į šiandieną: popkultūrą, visuomenės būklę, asmenybės krizę ir, be abejo, politiką. Labiausiai džiugina ryškūs, kūrybiniu užsidegimu spinduliuojantys aktorių darbai.

Ramunė Balevičiūtė. Neperprantamą žmogų sunaikina paplūdimio nuobodžiautojai. Lietuvos rytas, 2007 01 16


Vaitkus, pasitelkęs dar 1938 m. parašytą lenkų literatūros modernisto pjesę, su tokiu pasimėgavimu po kaulelį išnarsto „paplūdimio karalystės“ intrigas ir intrigantus, kad ir pjesė, ir spektaklis suskamba kaip naujausių laikų komedijos ir satyros šedevras. Literatūriniai Gombrowicziaus pasažai – šmaikščiausia intelektualinė jo teksto žaismė – tiesiog lipte prilipę prie čia vaidinančių aktorių lūpų, o išsilieję dar ir aukščiausiomis bei žemiausiomis tonacijomis, išdainuoti ar padeklamuoti, taip ir prašosi kartojami, skanaujami, kol įstrigs gerklėje suokalbišku anekdotu apie nužudymą kaip ta nekalta karoso ašaka. (...)

Susidaro įspūdis, kad ir pats spektaklis tarsi „banguoja“, su kiekviena scena išdidindamas ir leisdamas pasimėgauti tuo, kaip vaidina vienas ar kitas aktorius, kuriam pjesės tekstas – jau ne „figos lapelis“, o smagiausias bendravimo su partneriu ir publika įrankis. Nes visi kartu jie – „nuogus“ karalių ir karalienę suvaidinanti svita, o šie ir princas Filipas – kita veidrodžio pusė, pamatyta žvelgiant normaliausios tarp nenormaliųjų – Ivonos – akimis. Tokį žiūros taškų išsluoksniavimą greičiausiai sufleruoja jūra – jos susipinančių, laižančių krantą ir lūžtančių bangų, į kurias kartais šokteli veikėjai, vaizdas scenos fone, – tarsi tas judantis vanduo dar labiau viską iškreiptų ir pastūmėtų ne paradokso, bet absurdo link, apverstų viską aukštyn kojomis ir iškeltų į paviršių ne paslaptis, bet pačią nuogiausią tiesą. Nuostabų Irenos Aleksaitės pjesės vertimą, režisierius ir aktoriai išdėlioja į puikų, kupiną čia pat gimstančių ir tuoj pat ištariamų bei „sužaidžiamų“ prasmių, paradoksų ir provokacijų spektaklio tekstą. Gyvą ir azartišką sceninių transformacijų partitūrą, kur žodis neatsilieka nuo minties ir skatina veiksmą, o šis realizuojamas konkrečiais ir realiais iškeltų į paviršių poteksčių ir užuominų pavidalais.

Rasa Vasinauskaitė. Pagiriamasis žodis karosui. „Ivona, Burgundo kunigaikštytė“. 7 meno dienos, 2007 01 19

Vietoj karališkojo parko su medžiais bei suoliukais ir tarp jų vaikštinėjančia „šventiškai pasipuošusia publika“ Jonas Vaitkus „Ivoną, Burgundo kunigaikštytę“ nukelia į grotomis nuo žiūrovų ir pašalinių kojų atitvertą paplūdimį, kur veikėjai nuobodžiauja nuo gyvenimo, kur „viskas įskaičiuota“. Čia taip nuobodžiaujama ir su dirbtine egzaltacija bei tikru žiovuliu pranešama „nuostabus saulėlydis“, kad net kenčiama. Didžiausia gyvenimo kaip atostogų svajonė – kad kas nors atsitiktų. Kaip mesijas šiai žmonių klasei į jų teritoriją įžengia Ivona. (...)

Režisierius ištikimas savo visuomenės šaržavimo linijai (tačiau gali sakyti – ir užstrigęs joje). Videosaulėlydį pakeičia varna, pasikapstanti po pajūrio smėlį (Gombrowicziaus minimas šiukšlynas, kuriame visi kapstinėjamės). Ir norom nenorom atsikartoja programėlėje išsakyta dramaturgo mintis: „Per ilgai buvote itin tiesmukiški – itin naivūs – savo kovoje su likimu. (...) Išmetėte į šiukšlyną visa tai, kas jumyse buvo teatras ir aktorystė...“ Paradoksas, bet spektaklis, abstrakčiai komentuojantis visuomenę, sustoja tada, kada jis ir prasideda – į sceną įžengus Ivonai. Nes ji čia yra atskaitos taškas. Ivona čia yra jokia. Pakviesdamas vaidmeniui neaktorę Ingridą Daunoravičiūtę, Vaitkus brėžia ribą tarp vaidybos ir natūralumo. Bet ši Ivona yra jokia – jai kardinaliai uždrausta reaguoti į situacijas, į kalbas, ji yra stulpas, tuščia vieta, abstrakcija. Taip dvariškiai žvelgia į už grotų įkalintą aborigeną, taip žiūrovai pro grotas – į savąją freak visuomenę, kuri evoliucionuoja... Šiame spektaklyje, kaip būdinga Vaitkui, nėra vietos simpatijoms ir antipatijoms. Panoptikumas tęsiasi, nes „kitam“ suvokti panaudoti tik fiziniai Ivonos duomenys, ir pats režisierius su aktoriais-personažais tampa savo paties susikurto realybės šou žiūrovais ar zoologijos sodo lankytojais. Kažin ar sąmoningai. Gerai, kad juos saugo grotos.

Vaidas Jauniškis. Pajūrio kurortas: gamtos pabaisų ir apsigimimų reginys. Verslo žinios, 2007 01 26


Groteskas, parabolė, tragifarsas, absurdas ir simbolizmas, karikatūra, parodija – visi šie daugialypio tikrovės iškraipymo instrumentai čia laisvai migruoja iš pjesės į spektaklio pliušinius smėlynus ir atgal. Svarbiausia, kad šio judėjimo laukas anaiptol nėra vien paveikus scenovaizdis. Visų elementų jungtys, prasmės žiežirbos perteikiamos per aktorius. Atrodo, kad spektaklio „Ivona, Burgundo kunigaikštytė“ kūrybinei grupei pavyko nusipurtyti dulkes nuo profesijos – atgaivinti spalvas, išryškinti savo puikiai valdomo instrumentarijaus paletę. Aktorių balso ir judesio plastiškumas, gebėjimas keliais bruožais kurti ryškų šaržą, iš pažiūros lengvas buvimas anaiptol ne paprastoje šio spektaklio meninėje tikrovėje – visa tai groteskui ir satyrai suteikia fejerijos blizgesio. (...) O šalia kone hipertrofuotos, ryškiausiais kontūrais apvedžiotos visuotinės aktorystės – nevaidinanti Ingridos Daunoravičiūtės Ivona. Neprofesionalo buvimas scenoje jau tradiciškai suponuoja jo „nevaidybos“ organiškumą teatrališkame fone. Šiame Jono Vaitkaus spektaklyje jis yra dar sutirštintas, tad Ivona išauga iš gardelio tarsi Alisa triušio name ir grasina jį sugriauti. Tyli, neaiški, erzinanti nenoru tapti jokiu personažu – nei absurdiškosios karalystės, nei menamos (?) jos anapusybės už grotų. Erzinanti ilgesingu žvelgimu į tolius, apie kuriuos mes net negebame svajoti, surėmę žvilgsnius į metalinius virbus.

Vlada Kalpokaitė. „In partibus infidelium“: nominalus pliušinis pasaulis abipus grot(esk)ų. Literatūra ir menas, 2007 01 26

Šiame Vaitkaus spektaklyje yra viena ypač išradinga detalė, atskleidžianti „Ivonos...“ grotesko esmę – tai aukšta geležinė tvora, nutiesta palei pat rampą ir atitverianti sceną nuo žiūrovų salės. Viską, kas vyksta scenoje, matome pro metalines grotas. Esama daug problemų, susijusių su tvoromis, – jos svarstomos aukščiausiu lygiu, bet valdininkai vis tiek skuba apsitverti vieteles prie ežerų, atsignybti gabalą pajūrio... Tvora – mūsų keistos epochos ženklas, tiek režisieriui Jonui Vaitkui, tiek scenografui Gintarui Makarevičiui toli gražu nevienareikšmis simbolis. Atitverta zona – tai karališkojo Burgundo dvaro panoptikumas su rečiausių žmogiagyvių pavieniais egzemplioriais, keistų antropomorfinių būtybių žvėrynas. Neatsitiktinai ant tos tvoros iškabintas ženklas: žmogui įeiti griežtai draudžiama. Karalių Ignotą ir gausią jo svitą tai apsaugo nuo svetimkūnių invazijos į jų teritoriją, užtikrina, kad karališkos ramybės niekas nedrums. Kita vertus, toks ženklas gali būti ir signalas normaliam homo sapiens – nekišk nosies, nes gali jos netekti... (...)

Režisierius meistriškai manipuliuoja žanrų, ritmų kaita. Karališkoji svita, o ir pats karalius Ignotas, kartais primena nesubrendusius, pirmuosius žodžius dadaistiškai lemenančius, keistus nekoordinuotų judesių „kūdikius“, o kartais jie ima traukti operų arijas. Kai prasideda karaliaus Ignoto (Rolandas Kazlas) seksualinis siautėjimas, „švento Vito šokis“, režisieriaus fantazija pranoksta pati save: pamatome tokių vyriškos potencijos simbolių, kokių nė sapne nesusapnuosi. Bet visa tai pateikta su didžiausiu humoru ir subtiliai jaučiant estetinio saiko ribas. (...)

Vaidinti Ivoną režisierius Vaitkus pakvietė teatro kritikę Ingridą Daunoravičiūtę. Tokios efektingos Ivonos galėtų pavydėti bet koks teatras, statęs šią pjesę. Tam visų pirma labai tiko Daunoravičiūtės išoriniai duomenys: galingas ūgis, monumentalus stotas. Šalia dvariškių ši Ivona atrodo tarsi Guliveris liliputų šalyje... O kai greta milžinės atsistoja nedidukas sužadėtinis – princas Filipas (Andrius Bialobžeskis), publika netveria juoku. Aprengta ryškiai raudona suknele, apauta juodais bateliais, ji primena didelę lėlę, nes visą laiką tyli ir į nieką nereaguoja. (...)

Kad mes, kvatodami ir šiurpdami, Burgundo karalystę matome pro grotas – nieko keista. Bet ne tik mes stebime, o ir patys esame stebimi. Karaliaus dvaro gyventojų akimis žiūrint, ne jie, o mes, atseit, normalieji, esame aptvare. O kaip jiems atrodome, tai įdomus ir mįslingas klausimas...

Irena Aleksaitė. Kas ten – už aptvaro? Kultūros barai, 2007 Nr. 2


Parengė Rasa Vasinauskaitė

 

Valstybinis jaunimo teatras

Witold GOMBROWICZ

IVONA, BURGUNDO KUNIGAIKŠTYTĖ

Iš lenkų kalbos vertė Irena ALEKSAITĖ

Dviejų dalių spektaklis, trukmė – 3 val.
Premjera – 2007 m. sausio 12 d.

Režisierius – Jonas VAITKUS
Scenografas – Gintaras MAKAREVIČIUS
Kostiumų dailininkė – Sandra STRAUKAITĖ
Kompozitorius – Arnoldas JALIANIAUSKAS

Vaidina:

Ivona – Ingrida DAUNORAVIČIŪTĖ
Karalius Ignotas – Rolandas KAZLAS
Karalienė Margarita – Severija JANUŠAUSKAITĖ
Princas Filipas – Andrius BIALOBŽESKIS
Kapelionas – Tomas KIZELIS
Iza – Aušra PUKELYTĖ
Cirilas – Arnoldas JALIANIAUSKAS
I tetulė, I dama – Dalia MOROZOVAITĖ
II tetulė, II dama – Kristina ANDREJAUSKAITĖ
Kiprionas, Inokentas – Nerijus GADLIAUSKAS
Valentinas – Arūnas STORPIRŠTIS
III dama – Danutė KUODYTĖ
IV dama – Asta BAUKUTĖ
V dama, Elgeta – Renata KUTINAITĖ
Kancleris – Vytautas TAUKINAITIS


Spektaklis 2007 m. pelnė du „Auksinio scenos kryžiaus“ apdovanojimus: Jonas Vaitkus pripažintas geriausiu režisieriumi, Rolandas Kazlas – geriausiu vyriško vaidmens atlikėju.