KELIAS Į DAMASKĄ

Oskaras Koršunovas:
Trilogija „Į Damaską“ – viena sudėtingiausių ir erdviausių Augusto  Strindbergo pjesių, suteikianti galimybę turtingai teatrinei kalbai. Jos medžiagos užtektų dešimčiai spektaklių. Tai labai autobiografinė pjesė, savotiška autoriaus savirefleksija. Joje jis permąsto vidutinio amžiaus vyro gyvenimą, kalba apie kūrybą, meilę, dievoiešką,  tikėjimą, netikėjimą, savo gyvenimo tikslo paieškas, kalba, kaip tai keistai  mums beskambėtų, apie kūrybos ir meilės nesuderinamumą, apie vyrą ir moterį, apie jų nenumaldomą norą būti kartu ir tos būties nepakeliamumą. Tai temos, kurios man svarbios šiuo gyvenimo laikotarpiu. Aš pats jaučiuosi pakeliui į  Damaską. Mes visi esame pakeliui į Damaską. Ir visi šioje kelionėje esame akli, kaip ir šventas Paulius buvo aklas prieš tą apakimą, kurį patyrė regėdamas Dievo apsireiškimą.

***
Tai pirmasis Koršunovo spektaklis, kai režisieriaus minties skrydžiai pavaldūs poetiniam tekstui, sąmoningai atsisakoma intensyvaus jų režisavimo. Koršunovas kuria teatrą iš jaustukų, ištiktukų, pauzių, tamsos. Šiame teksto spektaklyje kaip niekad tiksliai apskaičiuota judėjimo – kelio – trajektorija, nuo grafiškai tikslaus jos laikymosi labai priklauso spektaklio prasmių visuma.  (…) Režisierius kuria himną tikrajai kūrybai. (...)

Iki šiol sukūręs nemažai „linksmų” spektaklių, pastarajame jis [Oskaras  Koršunovas] drąsiai atsigręžia net prieš kai kuriuos savo teatro apologetus,  ypač prieš jaunąją kartą, – tai pajutę, daugelis buvusių režisieriaus „fanų“  išeina po pirmosios spektaklio dalies. (...) ...tai tiesiog skaudus atsivėrimas, bylojantis apie visų kūrėjų – kartu ir savo paties – išgyvenimus. Režisieriaus išpažintis – rečiausias įvykis, tokį atvirą susitapatinimą regime pirmą kartą.

Daiva Šabasevičienė. Ar Strindbergas leidžia pasveikti? Kultūros barai, 2007 Nr. 4

Šis Oskaro Koršunovo spektaklis yra spektaklis suaugusiesiems (ne dėl  nuogybių ar kitokių erotinių ekscesų – jų čia visai nėra), nes kreipiasi į mūsų dvasią be jokių infantiliškų išlygų. Koršunovas pastatė rimtą ir radikalų spektaklį,  tokį, kokie buvo jo patys pirmieji darbai. Bet dabar jau negelbsti jokie juokai – tai rūstaus periodo patirtis, autentiški praeito gyvenimo liudijimai, ieškant, klystant ir skausmingai tikintis iš savęs ir aplinkinių išsigelbėjimo.

Leonarda Jekentaitė. Sergančios sąmonės dialogai. Dar kartą apie Oskaro  Koršunovo Augusto Strindbergo „Kelią į Damaską“. 7 meno dienos, 2007 03 23

„Kelias į Damaską“ nuo pat pradžios nuspaudžia išties stipraus emocinio  poveikio klavišus – visu galingumu įjungia įspūdingo savo vaizdingumo, sukrečiančiai efektingos muzikos bei paveikaus apšvietimo „šviesas“. Tačiau  nepaisant to, iki pat galo jis išlieka intravertiškas, kaip ir saviieškai  susikoncentravęs jo herojus. O šis intravertiškumas, ko gero, yra tai, kas nelyg užtrina komunikatyvųjį teatro sandą. Arba kitaip sakant, Koršunovo „Kelias į Damaską“ tarytum tikina tuo, kuo kadaise išdidžiai tikino Strindbergas – „mano auditorija – ne virėjos“.

Šarūnė Trinkūnaitė. Saviieškos inferno. www.menufaktura.lt

Vykusį foną literatūrinės prigimties spektakliui sukuria Jūratės  Paulėkaitės scenografija – septynios stiklinės stacijos, septynios nuodėmių  stotelės, septyni kambariai ar gyvenimo atkarpos, kuriose Nepažįstamasis  susitinka su savo teisėjais ir aukomis. (...) Scenografija, apšvietimas,  kostiumai ir, žinoma, kompozitoriaus Gintaro Sodeikos muzika – iškilmingos  Mišios, trūkčiojanti fortepijono melodija – susilieja į ekspresyvią ir depresyvią žiaurumo estetikos, patetiško jausmingumo ir haliucinacinę visumą, košmarą.

Gitana Gugevičiūtė. Aklojo kelionė į praregėjimą. Klaipėda, 2007 03 28

Apskritai, ką Koršunovas bedarytų teatre (bent jau pastarųjų metų  spektakliuose), viskas panašu į operą (ypač aktorių sceninių funkcijų  plotmėje). Viskas ir visi jo spektakliuose turi savą „operinę“ vietą ir savo  „balsą“. Todėl „Damaske“ neįmanoma nepastebėti ar neįvertinti ir Igorio  Reklaičio (Gydytojas), ir Vytauto Paukštės (Elgeta), ir kitų atlikėjų bei jų  balsų. Visi jie demonstruoja meistrišką saiką ir meistriškai naudojasi grotesko priemonėmis. Tik gal kartais pritrūksta makabriškos ironijos, kurią taip  puikiai varijuoja „Tiger Lillies“.

„Kelio į Damaską“ spektaklis pakito. Neįmanoma vienareikšmiškai pasakyti, ar jis tapo geresnis, ar blogesnis. Jis tapo kitoks. Galbūt iš pradžių  pretendavęs būti didžiuliu spindinčiu kruiziniu laineriu, skrodžiančiu  vandenynus, dabar jis tapo tvirtai suręstu jaudinančios žmogiškosios istorijos laivu, patikimai ir kantriai vykdančiu savąjį „kabotažinį reisą“ per scenas ir per publikos įvairovę. Galbūt dabartinėms likusio be pastogės Klaipėdos dramos teatro realijoms toks jis yra pats tinkamiausias.

Julijus Lozoraitis. Teatro kelionė nesibaigia. Nauji „Kelio į Damaską“  įspūdžiai. 7 meno dienos, 2007 10 12

Parengė Kristupas Sabolius