TARP SKIRTINGŲ EPOCHŲ

Du labai skirtingi spektakliai – Eimunto Nekrošiaus „Cinkas“ ir jauno lenkų režisieriaus Łukaszo Twarkowskio „Lokis“ – tapo 2016/2017 m. sezono įvykiais.

„Cinkas“ pirmiausia todėl, kad su šiuo spektakliu E. Nekrošius grįžo į Jaunimo teatrą po dvidešimt šešerių metų. Ir papasakojo apie tai, kas įvyko prieš tuos tris dešimtmečius. Apie epochą, kuri nugrimzdo į nebūtį, bet jos padarinius jaučiame ir šiandien. Išvaikščiojęs pasaulinės literatūros viršukalnes, Nekrošius „Cinke” susitelkė į „laiko iš antrų rankų“ eilinių žmonių likimus. Ir pažvelgė į juos iš dabarties perspektyvos. Bet pasitelkęs tik sau būdingas menines priemones, kurios kelia prisiminimus apie „ano laiko” Nekrošiaus teatrą... Spektaklio „Cinkas“ centre – pati Svetlana Aleksijevič. Jos asmenybė ir kelionė per savo laiką. Išgalvota ir tikra tuo pat metu. Nuo vaikystės svajonės iki profesinių aukštumų. Tai – vienišo kūrėjo kelionė, turint vienintelį tikslą – išminuoti žmogų, kaip minų lauką. Ir paliudyti ne istorinių faktų, bet jausmų tiesas. Paradoksali kelionė – rašytojos svajonė išsipildė dėl jos aprašytų suluošintų gyvenimų…

„Lokis“ – visai kitos kartos ir kitokios estetikos spektaklis. Nors jis sukurtas Prospero Merimee to paties pavadinimo romano pagrindu, literatūrinis kūrinys yra tik inspiracijos šaltinis spektaklio temai. Tikrųjų jo personažų prototipai taip pat realūs žmonės iš skirtingų epochų, – legendinis 8-ojo dešimtmečio lietuvių fotografas Vitas Luckus ir prieš dešimtmetį Vilniuje filmo „Kolete“ filmavimuose viešėjusi garsi prancūzų pora, muzikantas Bertrandas Cantat ir aktorė Marie Trintignant. Visų jų likimai susiklostė tragiškai. Bet šių tragedijų įvaizdžiai visuomenėje užgožė tiesą apie jas. Spektaklyje iš esmės bandoma pavaizduoti šį sunkiai įvardinamą prieštaravimą tarp tiesos ir melo, apsimetančio tiesa. Ir pavaizduoti tokiomis priemonėmis, kurios aktoriaus personažą paverčia savotišku virtualiu „avataru“, o dramaturginį pasakojimą – travestuojama (ne)realybe. „Lokis“ – kito laiko spektaklis negu „Cinkas“ dar ir todėl, kad jame niekas nebetiki svajonėmis, o tiki šūkiu „įvaizdis yra viskas“...

Ar tokį credo išpažįstančiame laike yra įmanomas grįžimas prie humanistinių Šviečiamojo amžiaus vertybių, kokias išpažino vokiečių dramaturgas Gottholdas Ephraimas Lessingas savo garsiausioje dramoje „Natanas Išmintingasis“? O gal būtent šiame laike ir įmanomas toks grįžimas, motyvuotas vertybine orientacija ir kitokio teatro, paremto klasikinės dramaturgijos postulatais, ilgesiu. Bent jau taip mano režisierius Gintaras Varnas kartu su savo spektaklio „Natanas Išmintingasis“ kūrybine komanda.

Dvi personalijos – aktorius Kostas Smoriginas ir dailininkė Renata Valčik – taip pat iš pažiūros neturi tarpusavy nieko bendro. Gal tik tai, kad naujausias K. Smorigino vaidmuo Junas Gabrielis Borkmanas ir R. Valčik darbas instaliacijų spektaklyje „Apie baimes“ atsirado Jaunimo teatre. Tačiau abu juos sieja ne tik minėtų darbų kūrybinis „karštis“, dėl kurio jie tapo neeiliniais abiejų kūrėjų biografijų faktais. K. Smoriginas ir R. Valčik peržengia vienos profesijos ribas ir įkūnija nuolat ieškančio universalaus kūrėjo tipą, susiejantį skirtingus laikus ir epochas.