ISTORIJOS IR DABARTIES SŪPYNĖSE

Šitas metraščio „Lietuvos teatras“ numeris daugiausia skiriamas naujiems lietuviškos dramaturgijos pastatymams. Per 2010–2011 metų sezoną Lietuvos teatruose jų pasirodė neįprastai daug – net šeši įsimintini spektakliai. Toks lietuviškos dramaturgijos pastatymų derlius liudija, kad teatrui ji tampa svarbi. Kodėl?

Nacionalinė dramaturgija nuo seno yra neišgydomas lietuvių teatro „Achilo kulnas“. Dažniau ieškoma vaistų ir būdų, kaip jį gydyti, negu realiai tai daroma. Šiandienio teatro nežavi nacionalinė tema pati savaime, iš dramaturgo laukiama kokybiško teksto. O kaip jis gali atsirasti, jei tai yra išimtinai rašančiojo, dažniausiai literato, reikalas? Juk pjesės kokybę teatras matuoja ne literatūriniais kriterijais. Svarbiausia jam yra dramaturginis veiksmas ir personažų gyvybingumas, ko šiuolaikinėse pjesėse labiausiai stinga. Todėl režisieriai, pasigedę saviškėje dramaturgijoje teatrinio matmens, jo ieško kitų šalių autorių kūryboje. Arba kartais tampa patys sau dramaturgais.

Žinoma, vien išmanymas, kaip parašyti pjesę, nacionalinės dramaturgijos nepagimdys. Jos autoriui reikia turėti kai ką daugiau, o būtent – talentą pavaizduoti mūsų pačių gyvenimo dramatizmą, atskleisti šiuolaikinį žmogų tautos istorijos perspektyvoje. Kitaip tariant – padėti teatrui priartėti prie savo žiūrovo. Matyt, to teatras ir siekia, neretai pats inicijuodamas lietuviškų dramos tekstų atsiradimą. Būtent taip gimė net trys iš šešių minėtų pastatymų – „Antigonė Sibire“ (rež. Jonas Jurašas), „Antigonė (ne mitas)“ (rež. Ieva Stundžytė) ir „Nutolę toliai“ (rež. Cezaris Graužinis). Ir tik du sukurti pagal originalias dramaturgų pjeses – Mariaus Ivaškevičiaus „Mistras“ (rež. Rimas Tuminas) ir Gintaro Grajausko „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“ (rež. Jonas Vaitkus).

Vienas bendras bruožas sieja beveik visus pastatymus – istorinė atmintis. Pjesių autoriai ir spektaklių kūrėjai įvairiais būdais per savo tautos atmintį bando įvertinti jos dabartį ir apeliuoja į šiandienio žiūrovo istorinį jausmą. Gal šitaip teatras vaduojasi iš besiskverbiančios į jį vienadienės populiarios produkcijos? Įvertinant pozityvų tokių pastangų aspektą, negalima nepastebėti ir kito, probleminio. Mūsų teatras dar negali išsivaduoti iš romantizuoto praeities vertinimo stereotipų, ir tuo kone visos istorijos interpretacijos iš esmės yra panašios, skiriasi tik temų ratas ir išraiškos priemonės. Anksčiau praeitis mums buvo reali pasipriešinimo ideologinei dabarčiai forma. Dabar ji tampa iliuzine vertybių užuovėja šiandienio gyvenimo skersvėjuose. Analitiško, kritinio ir kartu autentiško santykio su savo tautos istorine praeitimi – tokio santykio pavyzdžių matome šiuolaikiniame lenkų, vokiečių teatre – mums, matyt, dar teks palaukti.

Geriausio 2010–2011 m. sezono spektaklio laurus pelnė režisieriaus Oskaro Koršunovo „Dugne“, pastatytas ir vaidinamas ankštoje „OKT / Vilniaus miesto teatro“ repeticijų salėje. Pirmą kartą mūsų padangėje taip pagerbtas spektaklis, gimęs ne teatro scenoje ir vaidinamas vos šimtui žiūrovų. Oskaro Koršunovo „Dugne“ tapo ryškia alternatyva pas mus nuo seno įsišaknijusiam teatro padalinimui į scenos dėžutę ir žiūrovų salę. Šiame spektaklyje nuosekliai trinamos scenos ir salės, vaidybos ir tikrovės, meno ir gyvenimo ribos tam, kad aktoriai, žiūrėdami žiūrovams į akis, aitria dabarties gyvenimo realybe paverstų chrestomatinę Maksimo Gorkio sakmę apie žmogų. Tai yra svarbus spektaklis ir paties Oskaro Koršunovo kūrybinėje biografijoje, siekiant anksčiau statytame „Hamlete“ užsibrėžto tikslo – per teatro instrumentą gilintis į žmogaus prigimtį.

Kitas sezono įvykis – režisieriaus Gintaro Varno spektaklis „Publika“ pagal Federico Garcia Lorcos pjesę. Su Lorcos kūryba Gintaras Varnas draugauja nuo pat savo kūrybos pradžios. Per šią draugystę formavosi režisieriaus pasaulėjauta, jautrumas ir teatro suvokimas. „Publika“ yra 1996 metais jo statyto to paties pavadinimo spektaklio nauja versija. Per ją Gintaras Varnas apibendrina ankstesnės savo kūrybos motyvus ir atvirai formuluoja teatro misiją, kaip ją šiandien suvokia. Teatras jam yra pasipriešinimo tikrovei forma ir tiesos sakymo vieta. Tik teatre įmanoma čia ir dabar nuplėšti vaidmenų kaukes ir viešai išpažinti savo intymiausius jausmus ir mintis, metant iššūkį sustabarėjusioms visuomenės normoms. Kaip niekad iki šiol atverdamas teatro kūrimo mechanizmą, Gintaras Varnas naujojoje „Publikoje“ manifestuoja jo paskirtį.

Lietuvos Rusų dramos teatre Agniaus Jankevičiaus režisuotas spektaklis „Prakeikta meilė“ pagal Pavelo Sanajevo apysaką pateko tarp įsimintiniausių sezono premjerų. Spektaklis jautriai sužadina sovietmetį išgyvenusios ne vien rusų, bet ir lietuvių publikos emocinę atmintį. Režisierius praeities neiliustruoja, bet priartina ją prie dabartinio žiūrovo per sąlygišką meninę formą, apeliuojančią į jo vaizduotę. Toks spektaklis galėjo gimti tik Rusų dramos teatre, ir galima sakyti, kad jis įprasmina šio teatro vietą esamajame laike.

Šiame metraščio numeryje pristatome tris personalijas – aktorių Dainių Gavenonį, dramaturgą Gintarą Grajauską ir režisierių Artūrą Areimą. Visi jie ne tik atstovauja skirtingoms profesijoms, bet ir turi skirtingus kūrybinius požiūrius. Juos sieja nebent tik bendros teatro prasmės paieškos ir atsiribojimas nuo vienadienės pramoginės kultūros, vis labiau įtraukiančios teatro žmones į savo verpetą.

Pastarojo dešimtmečio Oskaro Koršunovo teatro neįmanoma įsivaizduoti be Dainiaus Gavenonio, tapusio šio režisieriaus spektaklių protagonistu. Naujausi jo vaidmenys spektakliuose „Hamletas“ ir „Dugne“ bene geriausiai demonstruoja aktoriaus meistriškumą ir kūrybinę brandą. Dainiaus Gavenonio aktorinė amplitudė – nuo grotesko iki tragedijos – ankstesniuose Oskaro Koršunovo spektakliuose „Meistras ir Margarita“, „Oidipas Karalius“ buvo plėtojama daugiausia pasitelkus fizines vaidybos priemones. Naujausiems aktoriaus vaidmenims būdinga filosofinė refleksija ir gebėjimas čia ir dabar atskleisti giluminius dvasinius personažų motyvus. Tuo labiausiai pasižymi „Dugne“ jo sukurtas Satino vaidmuo, tampantis spektaklių varikliu ir pagrindiniu jo prasmių centru.

Dramaturgas Gintaras Grajauskas rašo nedaug, tačiau beveik visos jo pjesės išvysta teatro sceną. Naujausia autoriaus pjesė „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“ išsiskiria skurdžioje nūdienos lietuviškos dramaturgijos panoramoje istoriniu požiūriu į vertybių kaitą šiandienėje visuomenėje. Režisierius Jonas Vaitkus ją interpretavo kaip socialinę satyrą apie Lietuvos dabartį. Ir nors spektaklyje neišvengta iš ankstesnių Vaitkaus darbų atkeliavusių klišių, jis neabejotinai tapo ryškiu sezono teatro įvykiu ir bene sėkmingiausia Gintaro Grajausko dramaturgijos inscenizacija.

Vienas iš jaunosios kartos lyderių režisierius Artūras Areima dirba intensyviausiai iš savo bendraamžių. Ir be skrupulų vieną po kito interpretuoja garsius klasikos kūrinius. Kol kas jo spektaklių režisūrinės koncepcijos nevirsta kūrybinėmis įžvalgomis, naujai atveriančiomis chrestomatines pjeses. Tačiau jam netrūksta užsispyrimo ieškoti savo kelio. O tai šiandien – retenybė.