LAISVĖ NUO FORMŲ

Pagrindinis Čechovo „Žuvėdros“ personažas Treplevas pjesės pabaigoje pripažįsta, kad „svarbu ne senos ir ne naujos formos, bet tai, kad žmogus rašo, negalvodamas apie jokias formas, rašo todėl, kad šitai jam laisvai srūva iš jo sielos“. Šiam metraščio numeriui pristatomi kūrėjai, galima sakyti, panašiai atmeta naujų formų klausimą ir pirmenybę teikia tam, kas „laisvai srūva iš sielos“. Galima ginčytis, kiek toks požiūris tinka, pavyzdžiui, vienam iš 2013–2014 metų sezono lyderių Yanos Ross režisuotam spektakliui „Mūsų klasė“. Vis dėlto, reikia pripažinti, kad jo kūrėjų pastangos suvokti istorinę atmintį ir ją perteikti šiandieniniam žmogui diktavo spektaklio meninius sprendimus. Ką jau kalbėti apie kitas dvi iškilias sezono premjeras – Oskaro Koršunovo interpretuotą „Žuvėdrą“ ir Jono Vaitkaus „Atžalyną“! Abu spektakliai nors ir labai skiriasi kūrybinių intencijų ir meninių priemonių požiūriu, pabrėžtinai kratosi formalių režisūrinio teatro atributų, būdingų abiejų minėtų režisierių kūrybai.

Kita vertus, lietuvių teatrui akivaizdžiai stinga naujų idėjų. Dramos arba literatūros kūrinio interpretavimu grindžiamame mūsų teatre trūksta kitokio teatrinio mąstymo. Ir tai nėra vien naujų formų klausimas. Jis susijęs su daug platesne tema – kaip kalbėti apie šiuolaikinį pasaulį? Ir kaip konservatyvųjį teatro meną susieti su šiuolaikiniu mąstymu? Dėsninga, kad naujos idėjos mūsų teatre skinasi kelią kitaip mąstančių kviestinių užsienio režisierių ir kitų meno sričių kūrėjų pastangomis. Ryškiausi praėjusio sezono pavyzdžiai – inovatyvios danų režisierės Kirsten Dehlholm ir jos komandos sukurtas „Kosmosas+“, kompozitorės Onutės Narbutaitės inicijuota ir Gintaro Varno režisuota opera „Kornetas“, jaunos kino ir teatro režisierės Rugilės Barzdžiukaitės ir rašytojos Vaivos Grainytės eksperimentinė opera „Geros dienos!“. Visi šie darbai, egzistuojantys teatro ir šiuolaikinės muzikos, dailės, videomeno paribyje, liudija anaiptol ne teatro bejėgystę, o jo gyvybingumą ieškant naujų būdų kurti veiksmą, vaizduoti žmogų ir megzti ryšį su žiūrovu.

Sezono personalijos – trys skirtingų kartų menininkai. Aktoriai Viktorija Kuodytė ir Martynas Nedzinskas sukūrė pagrindinius Čechovo pjesių „Vyšnių sodas“ ir „Žuvėdra“ vaidmenis, tapusius kiekvieno iš jų kūrybiniu poelgiu. O režisieriaus Vitalijaus Mazūro aštuoniasdešimtmetis pasiūlė temą pokalbiui su mūsų lėlių teatro klasiku apie jo ilgametį turiningą kūrybinį gyvenimą.

Metraščio numerio tema – režisieriaus Jono Vaitkaus naujausios nacionalinės klasikos interpretacijos. Skirtinguose teatruose vienas po kito sukurti spektakliai „Atžalynas“ ir „Nebylys“ pagal lietuvių klasikų kūrinius nebuvo tik sutapimas, jie išreiškė šiandieninį J. Vaitkaus požiūrį į teatrą ir jo kūrybinę poziciją, vertą dėmesio ir polemikos.