"NEFORMATO" LINK

2015–2016 m. teatro sezonui skirto metraščio dėmesio centre – spektakliai, sukurti skirtingų Lietuvos teatrų scenose. Abiejuose nacionaliniuose dramos teatruose – Vilniuje ir Kaune – su lietuvių aktorių trupėmis dirbo užsienio režisieriai. Kad ši Lietuvos teatre vis dažnėjanti praktika yra sėkminga, rodo spektaklių įvertinimas: ir Árpádo Schillingo „Didis blogis“, ir Valterio Sīlio „Miškinis“ pelnė apdovanojimus skirtingose Auksinių scenos kryžių kategorijose. Nors abu spektakliai, ypač „Didis blogis“, sulaukė kontroversiškų vertinimų, jie sujudino Lietuvos teatro gyvenimą, kūrėjams suteikė naujų impulsų, o publikai – neįprastą teatrinę patirtį. Iš bendros dramaturgo, režisieriaus ir aktorių kūrybos gimę spektakliai ypač daug laisvės suteikia aktoriams. Kad ir kaip būtų neįprasta, panašiai galima apibūdinti ir naujausią Eimunto Nekrošiaus darbą pagal Franzą Kafką. Rusų teatro kritikai šiame nedidelės formos tragigroteskiškame vaidinime su neprilygstamąja Viktorija Kuodyte net pasigedo paties Nekrošiaus. Tad „Bado meistrą“ Nekrošiaus kūrybos kontekste galima būtų „padėti“ į neformato lentynėlę. Tačiau „Lietuvos teatro metraščio“ „Neformato“ skiltyje – Olgos Lapinos „Kodas: Hamletas“, interaktyvus spektaklis–žaidimas, sukurtas Rusų dramos teatre. Įdomu stebėti, kaip pamažu kone visas Lietuvos teatras tampa „neformatu“, ir ši tendencija žadina smalsumą, ar tai ir yra pagrindinė kryptis, kurios link judame. Kad vis dėlto teatro ateitis žada įvairovę, o ne vieną kokią nors formulę, viltis kursto jaunųjų režisierių, šįkart – režisieriaus Gintaro Varno mokinių – darbai, pristatomi rubrikoje „Ateinantys“.