LOKIS

Įvaizdis dar ne viskas

Kristina Steiblytė

Šiaurės ir Rytų Europa, žiūrint iš žemyno centro, visada atrodė atsilikusi, barbariška. Pavyzdžiui, prancūzų rašytojai XVI–XVIII a. šiauriečius laikė tinkamus karui, bet ne civilizuotai visuomenei. (Kirby, David. „Šiaurės Europa ankstyvaisiais naujaisiais amžiais“. Vilnius: ALK Mintis, 2000, p. 326.), Alfredui Jarry’iui „Lenkijoje“ reiškė – niekur, o Prosperui Mérimée Lietuva buvo šalis, kur gyvena pusiau žmogus, pusiau žvėris grafas Šemeta. Necivilizuotas, žvėriškas aistringumas, regis, buvo būdingas neapsišvietusioms masėms ir visiems net ir prasilavinusiems šiauriečiams.

Tai ne tik suformavo iki XXI a. atklystančių stereotipų, bet ir bent dalies šiauriečių norą priešintis ir jautrumą jiems. Regis, būtent per tokį atsainumo ir jautrumo, civilizacijos ir barbarybės, žmogiškumo ir žvėriškumo susidūrimo motyvą lenkų, prancūzų ir lietuvių kūrėjų komanda ir atsirinko tris istorijas, tapusias spektaklio „Lokis“ pagrindu (dramaturgė Anka Herbut, dramaturgės asistentė Teklė Kavtaradzė). Lietuvos Nacionalinio dramos teatro didžiojoje scenoje rugsėjo viduryje pradėjo vaidentis P. Mérimée „Lokis“, lietuvis fotografas Vitas Luckus ir filmo „Koletė“ kūrybinė grupė, veikianti kaip Bertrand’o Cantat ir Marie Trintignant tragedijos Vilniuje fonas.

Šias tris istorijas jungia ir netikėta nekaltojo mirtis bei romantinio veikėjo portretą ganėtinai tiksliai atitinkantis žudikas. Julką nugalabijęs Šemeta – išvaizdus, apsiskaitęs, su savo laukinėmis aistromis kovojantis kilmingasis; Bronių Krakauską nudūręs Luckus buvo ekscentriškas menininkas, išsiskyręs unikaliu kūrybos supratimu; M. Trintignant sumušęs B. Cantat – idealistas rokeris, kovojantis su radikaliais dešiniaisiais, kapitalistais ir jautriais dainų tekstais kalbantis apie egzistenciją. Nors visi trys vyrai turi bendrumų, o jų istorijos – bendrų taškų, vis dėlto, net pamačius spektaklį, taip ir nelieka iki galo aišku, kodėl atsirinkti būtent jie. Ir kodėl, atsirinkus tris istorijas, „Lokyje“ vis dėlto pasakojamos tik dvi – Šemetos ir B. Cantat, V. Luckui virstant labiau jungiamąja medžiaga, arba, naudojantis metafora artimesne jo kūrybos sričiai, – ryškalais, ištraukiančiais į paviršių tai, kas užfiksuota, bet be jo galbūt ir liktų nepastebėta.

Spektaklis prasideda aktorių atėjimu. Neužgesus šviesoms salėje pasirodo Vainius Sodeika ir Nelė Savičenko. Jiedu, tiesiai priešais žiūrovus atsirėmę į rampą, pradeda spektaklio pristatymą kaip režisierius Łukaszas Twarkowskis ir kostiumų dailininkė Dovilė Gudačiauskaitė. Pakviečia visus spektaklio kūrėjus-aktorius ir papasakoja, kaip ir apie ką kūrė spektaklį. Pirmoji scena – pirmoji užuomina. Aktoriai nevaidina, nemėgina imituoti atstovaujamų kūrybinės komandos narių – jie tiesiog prisistato, kad yra kažkas kitas. Jie savo kūną suteikia kitam vardui. Aktoriai čia yra avatarai – įvaizdžiai, ikonos, kurių turinys gali nuolat kisti.

Įvaizdis apskritai yra vienas svarbiausių raktažodžių „Lokyje“. Tuo nepatikėjusius pirmoje scenoje spektaklio metu įtikėti ragins ekranas (o jų čia ne vienas). Jame nuolat rodysis spektaklio veikėjai, jis bus savotiškos daktaro Freoberio (Gytis Ivanauskas) interviu lubos, o vėliau – ir šviesos siena. Bet svarbiausia, kad jame viso spektaklio metu rodysis „Canon“ reklamos su Andre Agassi’iu šūkis „Image is everything“. Įvaizdis (nors šiame spektaklyje ir vaizdas apskritai – juk režisierius yra vaizdo menininkas) čia, regis, iš tikrųjų yra viskas, pati „Lokio“ esmė. B. Cantat, V. Luckus ir Šemeta, vaidinami Dariaus Gumausko, V. Sodeikos ir Ryčio Saladžiaus, mums rodosi ir gyvai, ir ekrane, patenka į košmarus, pasąmonės džiungles sapnuodami (arba virsdami mūsų košmarišku sapnu), transformuojasi į ką nors kita ir vėl grįžta prie pagrindinių trijų istorijų veikėjų. Jie visada tokie patys, nekeičiantys nei kostiumo, nei iš esmės savo buvimo scenoje būdo, bet vis kiti. Tai jiems padaryti padeda teatro darbuotojai, aplink juos keičiantys scenografiją, vežiojantys juos scenografo Fabieno Lédé kurtame viešbučio kambaryje, koridoriuje ar įstumdami į savotiškas džiungles – didelę konstrukciją, apstatytą gėlėmis, užstodami išėjimą. Tačiau net ir turėdami pagalbos nuolatiniams persikūnijimams, vieno vis dėlto neatlieka. Šie aktoriai netampa savimi – juk savo vaizdą, įvaizdį yra paskolinę. Net ir antrame spektaklio veiksme, kur užsirūkę apie kartais aplankančias tamsiausias mintis, regis, nuoširdžiai pasikalba V. Sodeika su D. Gumausku, jie yra paskolinę save P. Mérimée „Lokio“ profesoriaus Wittembacho ir grafo Šemetos mintims.

Toks nuolat kintantis įvaizdinimas, įkūnijimas perteikiamas kiekvieno spektaklio aktoriaus. Sauliaus Bareikio policininkas, prižiūrintis kaip M. Trintignant ir B. Cantat paskutinį vakarą (atkuria Airida Gintautaitė ir D. Gumauskas), virsta savotišku Konstantino Stanislavskio įsikūnijimu, vis kartojančiu „netikiu“ ir nesėkmingai bandančiu rasti tikrąją tiesą, kad ir suvaidintą scenoje. Dovilės Šilkaitytės Šemetos motina, spektaklio apraše įvardijama ir kaip Dolly, yra ne tik klaidžiojanti scenoje beprotė, pasakojanti savo istoriją ne vietoje ir ne laiku (be to, kad švenčiant „Koletės“ filmavimo pabaigą ne visai dera tokios istorijos, jai dar ir ne vieta būti XXI a. pradžios Vilniuje). D. Šilkaitytė „Lokyje“ taip pat yra ir skausmo, kančios ir baimės klonas, nuolat ir visur slankiojantis šešėlis, apsėdimas šį kartą bloga žadantis N. Savičenko Nadine Trintignant. A. Gintautaitės M. Trintignant, spektaklio metu vis kitaip artėjanti prie mirties, yra ne tik aktorė, pavargusi nuo filmavimo, vakarėlio, kivirčų su mylimuoju. Ji ir lėlė, naudota nusikaltimui atkurti po B. Cantat sulaikymo spektaklio veikėju tapusiame viešbučio „Domina Plaza“ 35 numeryje. Taip pat aktorė tampa ir „Noir Désir“ dainą „Les écorchés“ dainuojančio B. Cantat siluetu, įkūnijančiu vidinį dainininko žvėrį, pasirodydavusį koncertų metu. O gal ir paskutinę jų kartu praleistą naktį.

Visi šie persikūnijimai įmanomi ne tik dėl aktorių meistriškumo, kolektyviškumo, bet ir dėl scenografija, vaizdo projekcijomis (Jakubas Lechas), šviesomis (Eugenijus Sabaliauskas) ir muzika (Bogumiłas Misala) kuriamos atmosferos. „Lokyje“ jų atsikartojančių ir stipriai paveikių yra bent kelios: mistiška, sapniška, susitinkant visiems trims pagrindiniams veikėjams, prietemoje šokant šviesoms ar atsidūrus žudikiškame sapne; vakarėlio – visiems kartu linksminantis, šokant, tampant bendrininkais, stebėtojais ir dalyviais būsimų ir buvusių nusikaltimų; intymumo, artumo ne tik bandant atkurti paskutinę M. Trintignant ir B. Cantat naktį, bet ir rodant aktorės santykius su jos artimaisiais, filmavimo aikštelėje. Atmosfera, vaizdas ir įvaizdis čia be jokio vargo nugali tekstą (lygiai taip pat, kaip ir 2015 m. Ł. Twarkowskio darbe „Juoda saulė“, 2017 m., pradžioje parodytame LNDT), o kinas ir performansas meta nelengvą iššūkį teatrui.

Paskutinė spektaklio scena, kurioje baltos šviesos fone judantis juodas A. Gintautaitės siluetas primena tikrą B. Cantat pasirodymą su grupe, yra ne tik paskutinis spektaklio įsikūnijimas. Šis įsikūnijimas yra šauksmas apie troškulį, kurio numalšinti negali manipuliacijos įsikūnijimais, vakarėliai ar banalus šiuolaikinio Šemetos flirtas su ganėtinai abejinga Julka (Elžbieta Latėnaitė). Apie troškulį, kuris verčia tapti žvėrimi, žudyti, geisti jaunos merginos kraujo. Nes įvaizdis dar ne viskas. Troškulys yra viskas. Šaltame, banaliame, netikrame pasaulyje, kur klonuojama viskas ir visur, kur nebėra savasties ir tikro buvimo kartu – čia gyvenantieji spektaklio veikėjai trokšta pajusti tobulą jausmą, išgyventi tai, kas medijuotoje ir chemiškai patobulintoje realybėje neįmanoma. Taip dar kartą, ir dabar jau kur kas stipriau, įsipainiojama į romantizmo spąstus. Tad, suteikęs galimybę atsitraukti nuo to, ką laikome teatru, „Lokis“ vis dėlto liepė pasilikti ten, kur dominuoja romantinė pasaulėžiūra. Taip ir vėl palikdamas mus būti tais keistais barbarais, kurie geba imituoti formas, tapti vaizdiniais, įvaizdžiais – avatarais, bet nesugeba prisiartinti prie turinio.

Lietuvos nacionalinis dramos teatras

Anka HERBUT

LOKIS

Prospero Mérimée novelės „Lokys“, Bertrandʼo Cantat ir Vito Luckaus gyvenimo ir kūrybos motyvais

Iš lenkų kalbos išvertė Rimvydas STRIELKŪNAS

Dviejų dalių spektaklis, trukmė – 3 val.
Premjera – 2017 m. rugsėjo 14 d.

Režisierius – Łukasz TWARKOWSKI (Lenkija)
Scenografas – Fabien LÉDÉ (Prancūzija)
Kostiumų dailininkė – Dovilė GUDAČIAUSKAITĖ
Kompozitorius – Bogumil MISALA (Lenkija)
Choreografas – Paweł SAKOWICZ (Lenkija)
Vaizdo projekcijų autorius – Jakub LECH (Lenkija)
Šviesos dailininkas – Eugenijus SABALIAUSKAS
Dramaturgės asistentė – Teklė KAVTARADZE

Vaidina:

Šemeta, Paweł Sakowicz – Rytis SALADŽIUS
Julka, Teklė Kavtaradze – Elžbieta LATĖNAITĖ
Šemetos motina (Dolly), Anka Herbut –
Dovilė ŠILKAITYTĖ
Daktaras Froeberis, žurnalistas,
Eugenijus Sabaliauskas – Gytis IVANAUSKAS
Luckus, Wittembachas 2, Łukasz Twarkowski – Vainius SODEIKA
Cantat, Wittembachas 1, Fabien Lédé –
Darius GUMAUSKAS
Marie Trintignant, Giedrė Kriaučionytė –
Airida GINTAUTAITĖ
Nadine Trintignant, Dovilė Gudačiauskaitė –
Nelė SAVIČENKO
Romanas Kolinka, Bogumil MISALA –
Arnas DANUSAS
Policininkas, Jakub Lech – Saulius BAREIKIS
Ekranas – EKRANAS