DIDIS BLOGIS

Didžio blogio kelionė didžio gėrio link

Andrius Jevsejevas

Nuo spektaklio „Didis blogis“ premjeros Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (2015 m. rugsėjo 23 d.) praėjo daugiau kaip metai. Pagal Mariaus Ivaškevičiaus tekstą vengrų režisieriaus Árpádo Schillingo ir gausios talentingų mūsų šalies aktorių komandos sukurtas spektaklis buvo, galima sakyti, kone vienbalsiai nurašytas lietuvių teatro kritikos, nesuprastas daugelio scenos menų praktikų, tarsi nemalonus savo turiniu ir neįprastas savo forma, tačiau paradoksaliai tapo vienu gausiausiai lankomų ir plačiausiai aptariamų svarbiausios mūsų šalies teatro scenos vaidinimų.

Taip jau nutiko, kad šio teksto autoriui teko matyti visus lig vieno „Didžio blogio“ seansus, stebėti, kaip bėgant laikui, kintant politiniams bei sociokultūriniams kontekstams, transformuojasi ir pats spektaklis bei jį spektakliu darantys žiūrovai. Būtent jie, aktyviai intelektualiai bei emociškai į „Didį blogį“ įsitraukę žiūrovai, stebėtinai noriai ir produktyviai dalyvavę visose po pirmųjų spektaklių rengtose diskusijose bei iki šiol nuolat užpildantys didžiąsias LNDT, Panevėžio dramos teatro, Kauno nacionalinio dramos teatro, „Girstučio“ kultūros centro sales, padarė, mano supratimu, mažų mažiausiai du reikšmingus dalykus. Pirma, jie įpūtė vitališkos energijos spektakliui, kurio pasisekimu po pirmųjų premjerinių pasirodymų, prisipažinsiu, buvau suabejojęs ir aš; antra, pademonstravo, kokia praraja kartais nusidriekia tarp trijų adekvatų scenos meno kūrinio suvokimą užtikrinti turinčių grandžių: teatro praktikos, publikos ir kritikos. 

Turbūt visi – ir savaip įsimylėję šį spektaklį, ir jo pakęsti negalintys – sutartų, jog „Didis blogis“ kelia nemažai iššūkių suvokėjui tiek formos bei turinio lygiu, tiek kalbant apie aktorių sceninę kūrybą bei mums įprastus vaidmens interpretavimo principus. Vienaip ar kitaip, „Didis blogis“ iš bene visų prie spektaklio prisilietusiųjų pareikalavo peržengti tam tikras vidines ribas ir pamėginti išeiti iš savosios komforto zonos. Ir dabar, suvaidinus kelias dešimtis spektaklių įvairiose sausakimšose šalies scenose, drįsčiau konstatuoti, kad teatro kritika vienintelė nesugebėjo savyje aptikti pakankamai jėgų ir drąsos surizikuoti, suabejoti savųjų taisyklių ir konvencijų laikinumu ir paieškoti, kas gi vis dėlto „Didžiame blogyje“ garantuoja tokią tvirtą ir net, sakyčiau, neabejingą scenos ir salės sąjungą.

Spektaklio kūrėjai žaidžia gudrų dvigubą žaidimą: viena vertus, keliami klausimai (gėrio ir blogio kategorijų sąlygiškumas, sukurta pavojaus neišvengiamumo iliuzija, kiekviename žmoguje – įskaitant, o gal net labiausiai, salėje sėdinčio žiūrovo galvoje – tūnantis blogis) tarsi įpareigoja atsigręžti į save. Sakytum, flirtuojama su mimetiniu, imitacija, sekimu tikrove grįstu meno kūrinio santykio su tikrove supratimu. „Didžio blogio“ autoriai ne pasakoja apie karą, ne ragina publiką suprasti karo tamsą, o provokuoja savo šiltame, hermetiškame komunalinių patogumų burbule besislepiantį vakarietį pajusti, koks gi tas daugeliui mūsų tik iš žiniasklaidos pranešimų ir internetinių vaizdo įrašų pažįstamas karo fenomenas galėtų būti. Pabrėžiu: ne koks yra, o koks būti galėtų. A. Schillingas, M. Ivaškevičius, M. Nekrošius ir visa aktorių komanda tarytum kuria iliuziją, flirtuodami net su kai kuriomis natūralistinio teatro klišėmis, ir leidžia suprasti, jog scenoje vyksta kažkas neapsakomai žiauraus ir kraugeriško, tačiau, pavyzdžiui, nuaidėjus kone iš siaubo filmų pasiskolintam vieno ar kito aktoriaus kraują stingdančiam riksmui tamsoje skendinčioje scenos gilumoje, į vieninteliu prožektoriumi apšviestą avansceną numetama akivaizdžiai butaforinė jo ranka arba liejasi netikro kraujo upės.

Atrodo, kad mūsų kritika – ir jaunoji, ir vyresniosios kartos – tiek kartų per pastaruosius metus yra linksniavusi savo pačios susikurtą konstantą, jog žlugus ir išnykus didžiajam priešui, sovietmečiu klestėjęs metaforos, simbolinės raiškos teatras šiandien yra nebevaisingas, kad net ir pati ja besąlygiškai įtikėjo. Šiandien mes iš kūrėjų laukiame, o neretai ir reikalaujame, gebėjimo kalbėti atvirai, be kaukių, personažų, ekspresyvaus teatrališkumo. Taip, kaip tai daroma daugelyje vakariečių, o ypač kai kurių vokiškai kalbančių ar Balkanų kraštų kūrėjų spektaklių. 

Tarkime, prieš porą metų Menų spaustuvėje rodytame panašias temas analizuojančiame spektaklyje „Tebus prakeiktas Tėvynės išdavikas“ bosnis-kroatas režisierius Oliveris Frljičius su slovėnų aktorių komanda taip nuo scenos ir kalba: tarytum be apsimetinėjimų, nežaisdami simboliais, su tikru laukiniu balkanišku vitališkumu, aidint tikriems šūviams į kolegas ir publiką (nors ir iš garsinio šautuvo), o ant parketo krintant tikroms kulkoms. A. Schillingo „Didžiame blogyje“ vietoj kraujo liejasi dažai, vietoj galvų skaldomi kokoso riešutai, vietoj mėsų plėšomos butaforinės kūno dalys, o ir M. Ivaškevičiaus dramaturginio teksto logika labai jau primena praėjusio šimtmečio pradžios karų fone parašytų K. Binkio, J. A. Herbačiausko ar S. Šemerio kūrinių simbolistinį skambesį. 

Bet „Didis blogis“ tuo man ir pasirodė įdomus, jog jo kūrėjai ne tiek parodo ar pasako, kad blogis slypi kiekviename iš mūsų, kiek sukuria prielaidą tai patirti savo paties kailiu, provokuoja perkelti dėmesio centrą nuo teatro scenos į žiūrovų salę, atsisukti į greta sėdintįjį, pajusti, koks galingas ir įtraukiantis gali būti priklausymo daugumai, miniai jausmas. Ir tada jau, rodos, perkąstas ir iššifruotas, „Didis blogis“ prieš atsipalaiduoti bepradedančio žiūrovo akis pastato savotišką veidrodį – visą mozaiką etiudų ar improvizacijų smurto, prievartos, patyčių tema ir, be jokių abejonių, visą pūdą atvirai šovinistinio ir subtiliai ksenofobiško tautinio humoro. Galų gale, skatina atsigręžti į patį save. Ir pagalvoti, iš ko tu ką tik juokeisi, ką vos prieš akimirką palydėjai entuziastingais aplodismentais.

Dar spektaklis parodo, jog net ir nuožmiausiam iš mūsų, net didžiausiam tironui nesvetimos savybės, kurios kraštutinėmis aplinkybėmis jį ir daro tokiu, kokiam masės atsispirti negali: humoro jausmas, hipnotizuojanti charizma, iškalba, savotiškas karnavalinis lengvumas, groteskinė žaismė. Panašias metamorfozes, bent jau mano akimis, per savo ligšiolinį gyvenimą patyrė ir pats spektaklis: po neužtikrintų, nedrąsių pirmųjų pasitikrinimų su sostinės ir kitų miestų publika, spektaklyje labai pamažu ėmė rastis vis daugiau žaismės bei humoro, kol galiausiai daugelis – o visų pirma patys aktoriai – pajuto, jog paskutiniuosiuose spektaklio seansuose „Didis blogis“ ėmė darytis vis švaresnis, tikslesnis, santūresnis, net, sakyčiau, akademiškesnis ir sąmoningesnis. Įdomu ir tai, kad tą spektaklio „sąmoningėjimo“ kelią galima nesunkiai sugretinti ir su visuomenės nuotaikų kaita vėl tapus didžiųjų (globalių) ir mažesniųjų (lokalių) geopolitinių ir kultūrinių įvykių įkaite: nuo sąmyšio ir nežinios dėl įsisiūbuojančių karinių konfliktų Ukrainoje bei Vidurio Rytuose spektakliui vos išvydus rampos šviesą, per visa apimantį Amerikos prezidento ir mūsų Parlamento rinkimų karnavalą iki po jų akivaizdžiai pasikeitus politiniam bei socialiniam kalbėjimo tonui atėjusio susitelkimo ir neišvengiamai artėjančios nelaimės nuojautos. 

Turbūt tai ir būtų vienas iš ženklų, parodančių, kad „Didis blogis“ yra gyvas, kontekstualus ir dinamiškas esamojo laiko kūrinys. O to spektaklio autoriai, beveik neabejoju, bene labiausiai ir siekė. Kaip ir pasakodami apie karo žiaurumus ir beprasmybę, pademonstruoti mums mūsų pačių kultūrinius įpročius bei mūsų kultūrinių lūkesčių neadekvatumą, susidūrus su šiuolaikinius reiškinius analizuojančiu, reflektuojančiu ar kitaip eksploatuojančiu meno kūriniu. 

Tikiu, kad spektaklis gyvuos dar ilgai. Juoba, kad medžiagos, kurios pagrindu jo kūrėjams būtų galima vėl ir vėl megzti dialogą su visuomene, artimiausiu metu pritrūkti neturėtų. Ir pamirškime fašizmą ir komunizmą, kapitalizmą ir socializmą, Putiną ir Trumpą, al-Asadą ir ISIS, banderininkus ir tituškes, geiropiečius ir vatnikus. Net neabejoju, kad „Didžio blogio“ aktualumui nedingti pakaks grynai lietuviškų realijų: kai po poros metų gatvėmis į šalies teatrus privalomąja tvarka patrauks minios karinį parengimą praėjusių mokyklinukų žymaus dizainerio Statkevičiaus sukurtais tautiniais kostiumais, ant peties persimetę sportinius krepšius su žymaus krepšininko Lavrinovičiaus sukurtomis svastikomis vietoj firmų ženklų, o per nacionalinę televiziją jiems nacių saliutą siųs žymi aktorė Baukutė, gali pasirodyti, jog „didis blogis“ yra gerokai arčiau „didžio gėrio“ nei mums norėtųsi.

 

 

Lietuvos nacionalinis dramos teatras

Marius IVAŠKEVIČIUS

DIDIS BLOGIS

Vienos dalies spektaklis, trukmė – 2 val. 15 min.
Premjera – 2015 m. rugsėjo 23 d.

Režisierius – Árpád SCHILLING (Vengrija)
Scenografas – Marius NEKROŠIUS
Kostiumų dailininkė – Sandra STRAUKAITĖ

Vaidina:

Diana ANEVIČIŪTĖ, Dainius GAVENONIS, Jevgenija GLADIJ, Gytis IVANAUSKAS,
Vaiva MAINELYTĖ, Valentinas MASALSKIS,
Vitalija MOCKEVIČIŪTĖ, Martynas NEDZINSKAS, Valentin NOVOPOLSKIJ, Rasa SAMUOLYTĖ,
Nelė SAVIČENKO, Beata TIŠKEVIČ-HASANOVA