BADO MEISTRAS

Badauti menu

Monika Meilutytė

Badavimo reiškinys šiuolaikinėje (bent jau Europos) visuomenėje iš pirmo žvilgsnio atrodo išnykęs. Aplinkui tik ir dygsta naujos parduotuvės, jų lentynos kasdien prikimštos įvairiausių maisto produktų, o tam tikromis valandomis prie parduotuvių kasų nutįsta ilgos pirkėjų eilės. Atrodo, kad į mūsų posovietinę erdvę kartu su vartojimu įsileidome ir naują valgymo kultūrą. Tačiau badavimo reiškinys, nors nėra masinis ir dabar retai kada pastebimas, niekur nedingo. Šiandien badavimas paprastai siejamas su skurdu – su žmonėmis, kurie badauja to nenorėdami, nes tiesiog neturi pakankamai maisto ar negali jo įsigyti. Tačiau egzistuoja dar kelios badavimo rūšys: badavimas norint suliesėti (tam tikros dietos arba norą suliesėti lemiantys psichiniai sutrikimai, tokie kaip nervinė anoreksija) arba išreiškiant protestą prieš politinius sprendimus. O ar kas nors dabar badauja dėl meno?

Vartojimo ir valgymo amžiuje teatro režisierius Eimuntas Nekrošius ėmėsi istorijos apie badaujantį menininką – pastatė spektaklį „Bado meistras“. Badaujantį ne todėl, kad neturi ko valgyti, ne todėl, kad norėtų numesti svorio, ir ne todėl, kad protestuotų prieš menininkams nepriimtinus politinius sprendimus. Jis badauja, nes tai – jo menas. Tačiau šiais laikais net performanso kūrėjai, kurie kartais žiūrovų akivaizdoje žaloja savo kūną arba sukuria jam nepakenčiamas, fizinės ištvermės reikalaujančias sąlygas, nekuria performansų, pagrįstų badavimu. Taigi, badavimo kaip meno idėja šiandien atrodo mažų mažiausiai keista.

Tačiau Franzas Kafka apsakyme „Badautojas“ (šiuo kūriniu paremtas spektaklis) pasakoja apie tai, kas iš tikrųjų egzistavo ne vieną šimtmetį. Badautojai–menininkai keliaudavo iš vieno miesto į kitą, juose tam tikrą laikotarpį badaudami rodydavosi publikai, kuri, beje, už galimybę pamatyti tokį „meną“ paprastai turėdavo susimokėti. Šis badaujančių menininkų reiškinys išnyko tik XX a. pradžioje. Kafka rašo apie vieną iš tokių atvejų: badautojas, anksčiau sulaukdavęs daug publikos dėmesio, galiausiai tampa niekam nebeįdomus ir nebereikalingas, kaip ir jo menas. Suprantama, spektaklyje „Bado meistras“ svarbiausias tampa ne keistasis istorinis badautojų– menininkų reiškinys ir jo aplinkybės, o universalesnė – aktualumą prarandančio meno ir publikai nebereikalingo menininko – problema. Žinant, kad Lietuvoje Nekrošius pats yra vyresnės kartos režisierius ir kad kai kurie jo spektakliai, sukurti dar prieš du dešimtmečius, sulaukė pasaulinio pripažinimo ir buvo vaidinami daugiau nei dešimt metų, „Bado meistras“ atrodo itin asmeniškas ir kritiškas šio režisieriaus žvilgsnis į patį save.

Žiūrint spektaklį, keistas atrodo ne tik badautojo menas, bet ir jis pats. Visų pirma, menas, taigi, badavimas, jam yra didžiausia ir vienintelė jo gyvenimo prasmė. Antra, badautojas niekada nėra patenkintas savo „kūryba“, jam vis atrodo, kad jis gali badauti ilgiau, nei tęsiasi jo 40-ies dienų badavimo seansai (tiesiog po 40-ies dienų laikotarpio publikos susidomėjimas atslūgsta, todėl jo pasirodymas nutraukiamas ties šia riba). Trečia, panašu, kad badautojas gyvena gana atsiskyrėliškai: jo ryšys su Impresarijumi ir badautojo pasižiūrėti ateinančia publika – vienintelės gijos, siejančios jį su visuomene. Apskritai iš to, kas papasakota spektaklyje, susidaro įspūdis, kad didžioji Bado meistro gyvenimo dalis prabėgo jam tūnant narve (tokioje „scenoje“, „saugančioje“ jį nuo valgymo, badautoją apžiūrinėdavo žiūrovai), o tokį uždarą gyvenimo būdą kartais trumpai pakeisdavo nebent persikraustymai iš vieno miesto į kitus.

Bado meistro vaidmenį Nekrošius paskyrė aktorei Viktorijai Kuodytei. Viena vertus, jos smulkus kūno sudėjimas palengvina užduotį įsivaizduoti badautoją, bet, kita vertus, apsunkina, nes ji – moteris, o pasakoja apie vyrą. Tačiau ir vaidmenį aktorė kuria remdamasi dvejopu principu. Kartais ji tiesiog pasakoja apie Bado meistrą lyg jis būtų kažkas kitas, kartais – ji elgiasi taip, lyg pati juo būtų, tačiau dažniausiai aktorė derina abu būdus vienu metu – ir pasakoja apie badautoją, ir vaizduoja jį. Toks dvilypis aktorės santykis su personažu užkerta kelią spektakliui virsti sukrečiančia tragedija, bet ir neleidžia žiūrovams likti visiškai abejingiems. Tokia vaidyba, kaip ir aktorių improvizacijomis paremtos spektaklio scenos, sukuria erdvės (savi)ironijai.

„Bado meistro“ pastatyme Kuodytei kompaniją palaiko trys atlikėjai: Vaidas Vilius, Vygandas Vadeiša ir Genadijus Virkovskis. Pastarasis (beje, teatro „Meno fortas“ rekvizitininkas), likdamas beveik nebylus, spektaklyje vaizduoja visada besišypsantį, ramų ir rūpestingą badautojo Impresarijų, bet dažniau kartu su kitais dviem aktoriais akomponuoja Kuodytei jos beveik soliniame pasirodyme. Atlikėjų trijulė, su ironija žvelgdama į savo mažuosius „vaidmenukus“ (į badautoją spoksančius, „zelionke“ ištepliotus ir ledus laižančius vaikus, kosulio-juoko kamuojamus badautojo meno žiūrovus, Impresarijų ir jo pagalbininkus ir kt.), spektaklyje skleidžia pozityvumo bangas. Tik jos žiūrovams siunčiamos perdėtai geranoriškai. Pavyzdžiui, į rankas pasiėmę skrandžio formos popierines iškarpas ir vaizduodami gastroantropologijos specialistus, aktoriai išsiviepę iki ausų, mosuodami lazdele, žiūrovams lyg vaikams pasakoja apie skrandyje vykstančius procesus. Neištvėręs Bado meistras visą šį mokslą „nuleidžia“ į kanalizaciją (pasigirsta tualete kriokiančio vandens garsas).

Galima būtų sakyti, kad į kanalizaciją „nuleidžiamas“ ir Bado meistro menas, tik spektaklyje apie tai nebe taip noriai juokaujama. Pasirodo, iš pradžių publika domėjosi badautoju, ypač mėgo iškilmingą jo „išlaisvinimo“ iš narvo ceremoniją, kuri vykdavo 40-tą badavimo dieną. Tačiau vėliau tarp žiūrovų badavimo menas tapo visiškai nebeaktualus ir Bado meistras savo dienas baigė narve prie įėjimo į cirko žvėryną – pro jį praeidavo daugybė žmonių, bet beveik niekas jo menu nesusidomėdavo. Juk visuomenei visada reikia naujų pramogų, naujo meno, nes ir ji pati nuolat atsinaujina naujomis kartomis.

Tokia (turbūt natūrali) apykaita neatrodo žiauri, kai į ją žvelgi ne iš vyresniųjų menininkų pozicijos, kai tokios situacijos nesieji su Eimunto Nekrošiaus vardu. Tačiau Kuodytės Meistras scenoje išdėlioja savo apdovanojimus (taures, statulėles, medalius, padėkas, apdovanojimų raštus) ir iš juose įrašyto Eimunto Nekrošiaus vardo ar poros festivalių pavadinimų („Baltijskij dom“, „Vaidiname žemdirbiams“) gali suprasti, kad tai paties režisieriaus asmeninė „kolekcija“. Štai kas tas Bado meistras! Vis dėlto toks žaismingas ir saviironiškas bedimas pirštu į save, ne tiek linksmai baksteli žiūrovus, kiek nemaloniai jiems įduria, priversdamas vaizduojamą situaciją įvertinti rimtai. Supranti, kad, viena vertus, šaunu, kai jaunieji menininkai tobulėja ir sulaukia pripažinimo, tačiau, kita vertus, liūdna, kai jiems vietą užleisti turi anksčiau didelio pripažinimo sulaukę, bet dabar kūrybinį atoslūgį išgyvenantys meno meistrai.

Spektaklio kūrėjai, remdamiesi įžvalgiu Kafkos kūriniu, atskleidžia dar vieną liūdną paradoksą – menininko požiūris į savo meną gali stipriai skirtis nuo publikos nuomonės. Kai Bado meistro meną žiūrovai vertino, jam pačiam atrodė, kad jis dar nepasiekė viršūnės ir gali badauti žymiai ilgiau, o kai cirke jo nebeprižiūrėjo joks impresarijus, nebebuvo 40-ies dienų ribos ir badauti Meistras ėmė neribotą laiką (taigi, kai jo menas galbūt pasiekė viršūnę), paaiškėjo, kad tai jau niekam nebeįdomu. Tad kada menininkui džiaugtis savo kūryba – kai netobulą kūrinį pripažįsta kiti ar kai tobulesnį gali įvertinti tik pats sau vienas?

Apskritai publiką ir menininko santykį su ja Nekrošius savo pastatyme vertina gana skeptiškai. Režisierius pastebi, kad šiuolaikinių žiūrovų dėmesys menui labai priklauso nuo „piaro“ (aktorių Viliaus ir Vadeišos vaizduojami žiūrovai, palikę Kuodytės Meistro pasirodymą, grįžta į jį iškart po badautojo fotosesijos, kurios nuotraukos, turėtume suprasti, greitai pasklido žiniasklaidoje). Be to, šiandien publika mieliau renkasi naujas ir malonesnes pramogas (pavyzdžiui, cirko žvėryną) nei išsikankinusio menininko meną, gyvuojantį ne vienerius metus. Negana to, kartais kai kurie žiūrovai tiesiog trukdo menininkų pasirodymams (tie patys Viliaus ir Vadeišos žiūrovai badautojo pasirodymo metu lyg kosėja, lyg juokiasi). Tačiau Bado meistrui reikia publikos, nes be jos badavimas netenka prasmės – tai irgi atskleidžiama spektaklyje (Kuodytės Meistrui skaudu ir pikta, kai žiūrovai išeina vos prasidėjus jo pasirodymui arba kai minias traukia žvėrynas, o ne jo badavimo menas).

Pasirinkęs istoriją, kurioje pasakojama apie badavimą kaip meną, Nekrošius iš tikrųjų kalba apie meną kaip badavimą. Spektaklyje „Bado meistras“ sprendimas būti menininku atskleidžiamas kaip pasirinkimas nuolat kentėti nuo perfekcionizmo ir noro būti publikos vertinamam. Tačiau suvokimas, kad gãli geriau, menininkų (ar bent kai kurių iš jų) neapleidžia beveik niekada, o kurti meną, kuris visada išliktų aktualus – sunku, nes žiūrovų dėmesys greitai blėsta. Todėl pasekmė dažniausia ta pati – kūryba virsta savotišku badavimu. Ar jis bent savanoriškas? Kartą paklaustas, kodėl pasirinko režisieriaus profesiją, Nekrošius atsakė: „Atsitiktinumas“.

 

Meno fortas

Franz KAFKA

BADO MEISTRAS

Iš vokiečių kalbos išvertė Juozas APUTIS

Vienos dalies spektaklis, trukmė – 1 val. 30 min..
Premjera: 2015 m. lapkričio 14 d.

Režisierius – Eimuntas NEKROŠIUS
Scenografas – Marius NEKROŠIUS
Kostiumų dailininkė – Nadežda GULTIAJEVA

Vaidina:

Bado meistras – Viktorija KUODYTĖ
Vygandas VADEIŠA
Vaidas VILIUS
Genadij VIRKOVSKIJ