EGLĖ GABRĖNAITĖ

    Eglės Gabrėnaitės paslapties trauka

    Ramunė Balevičiūtė

    Eglė Gabrėnaitė yra iš tų aktorių, kurie, net kurį laiką neturėdami savęs vertų vaidmenų, ryškiai spindi teatro padangėje. Net meniniu požiūriu silpnesni pastatymai, kuriuose vaidina ši aktorė, įgyja gylio arba nebanalios žaismės dėl išskirtinio talento ir asmenybės charizmos.

    Paradoksas, kad per visą savo sceninę karjerą Eglė Gabrėnaitė teatre teturėjo vos keletą didelių vaidmenų. Kaip pati sako, „jų mano gyvenime buvo kokie trys“. Pirmasis, patraukęs atidų publikos ir kritikos žvilgsnį į jauną gražuolę aktorę, buvo 1978 metais suvaidinta Antigonė Irenos Bučienės – vienos svarbiausių asmenų aktorės profesiniame gyvenime – spektaklyje pagal Jeaną Anouilh’ų. Šis vaidmuo atskleidė galingą, vitališką, bet meistriškai valdomą aktorės temperamentą, plačią emocijų raiškos amplitudę. Šiame ir kituose režisierės Irenos Bučienės spektakliuose Gabrėnaitė sukūrė savitą moters herojės tipą – stiprios, principingos, aistringai ginančios savo tiesą, bet kartu pažeidžiamos, trokštančios meilės ir supratimo.

    Akademiniame dramos teatre aktorė nebuvo lepinama vaidmenimis, be to, jautri ir aristokratiška jos prigimtis neleido taikstytis su pagrindiniame šalies teatre vyravusia kūrybine stagnacija, slogiomis, dažnai net ciniškomis kolektyvo nuotaikomis. 1988 metais režisieriui Rimui Tuminui Gabrėnaitę pakvietus vaidinti spektaklyje „Čia nebus mirties“, prasidėjo naujas aktorės kūrybos etapas. Apie jį aktorė yra kalbėjusi: „Daug kas skiria teatrą, iš kurio išėjau, nuo to, į kurį einu. Pirmiausia – vieningumo jausmas. Jį patiria visi, kurie vaidina pas R. Tuminą. Vieningumas taip pat atrodė prarastas dalykas – kaip ir teatro etika.“ Palikusi Akademinio teatro trupę, ji perėjo į besiburiantį Vilniaus mažąjį teatrą, kur po poros metų, 1990-aisiais, sukūrė giliausią įspaudą jos kūrybinėje biografijoje palikusį vaidmenį – Ranevskają iki šiol vadinamame Antono Čechovo „Vyšnių sode“.

    Eglės Gabrėnaitės Ranevskaja – paslaptinga, žavi, protinga ir labai vieniša. Jausminga – o gal greičiau išsekinta tų jausmų, – bet sentimentai jai svetimi. Ji blaiviai suvokia savo padėtį ir nujaučia baigtį – kad sodo ir vaikystės namų išsaugoti nepavyks, kad jos Paryžiaus romanas pasmerktas, – bet visą skausmą gniaužia savy. Gabrėnaitės Ranevskaja elgiasi santūriai, o kartais net, atrodo, lengvabūdiškai ar ekscentriškai. Savo skausmą, baimę, gėdą – tuos galingus aistringos brandžios moters jausmus, kurių negali suprasti nė vienas „Vyšnių sodo“ veikėjas, – ji dangsto nerūpestingomis, kai kada atvirai teatrališkomis pozomis, lyg vaidindama aplinkos jai primestą vaidmenį; čia globėjiška, čia koketiška laikysena, kerinčia šypsena, dusliu juoku. Tik jos didelėse išraiškingose akyse retsykiais išdavikiškai sužiba ašaros. Kelissyk Gabrėnaitės Liubovė Andrejevna pratrūksta, nebegalėdama suvaldyti kančios, ir ši degte degina tikro jausmo nuogumu. Bet tai trunka tik akimirką. Paskui ji vėl „užsidaro“ lyg sraigė savo kiaute ir arba tęsia vaidinimą, arba stebi aplink vykstančią gyvenimo komediją iš šalies.

    Bėgant metams – kiek kartų aktorė prašė režisieriaus nuimti spektaklį! – Ranevskajos vaidmenyje vis labiau ėmė ryškėti autobiografinis ar metateatrinis aspektas. Kadaise palikusi Akademinio dramos teatro trupę ir patikėjusi „vyšnių sodu“ – teatru-namais, į kuriuos kvietė Rimas Tuminas, po keliolikos metų šiuo vaidmeniu aktorė galėjo kalbėti ir apie savo asmeninių ir profesinių lūkesčių likimą.

    Ilgai Gabrėnaitė sakosi negalėjusi išsivaduoti iš šio kaip antra oda prie jos prilipusio vaidmens įtakos. Tai padaryti jai padėjo pats Tuminas, 2001 metais pakvietęs Anos Andrejevnos, Gorodničiaus žmonos, vaidmeniui Gogolio „Revizoriuje“. „Tai nesubtili, nerafinuota, nepaslaptinga, negabrėnaitiška Ana Andrejevna. Šaižus disonansas su aktorės amplua atskleidė netikėtą jos talento briauną“, – rašė Šarūnė Trinkūnaitė apie žavų Gabrėnaitės bandymą kurti komišką kaukę. Šis išsilaisvinimas pasirodė esąs kūrybiškas: visai kitokią aktorę išvydome Valentino Masalskio spektakliuose, sukurtuose Nacionaliniame dramos teatre, Marie Marsot „Laukim skambučio“ ir Thomo Bernhardo „Pasaulio gerintojas“, taip pat Vilniaus mažojo teatro komedijoje „Vestonai“, režisuotoje jauno režisieriaus Viliaus Malinausko.

    „Tarsi nusipurčiusi nuo visų ankstesnių rafinuotų „pomėgių“, Gabrėnaitės vaidinama Motina nuo pat spektaklio pradžios įtraukia į savo egzaltuotą, isterišką, įkyrų ir siaurą pasaulį. Nesidrovėdama sėdi visu kūnu ir svoriu; gardžiuojasi riksmu ir despotizmu, mėgaujasi teškiamais į akis įžeidimais. Tarsi nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro vaidindama vieną ir tą patį spektaklį, kurio tekstą puikiai žino ir Tėvas, ir Duktė, Motina tik ir laukia vis kitos dienos, vis naujo įvykio, kad savo „vaidinimui“ suteiktų naujų niuansų – akiplėšiško juoko, upeliais srūvančių ašarų, ilgesingų jaunystės prisiminimų“, – rašė Rasa Vasinauskaitė apie 2007 metais Gabrėnaitės suvaidintą vaidmenį spektaklyje „Laukim skambučio“.

    Su Valentinu Masalskiu Eglę Gabrėnaitę sieja ypatinga kūrybinė bendrystė. Abu šiuos kūrėjus artina ne tik kūrybinis maksimalizmas, bet ir dėmesys, regis, teatre jau pamirštai vertybei – etikai. „Dabar svarbu su kuo, o ne ką“, – apie profesinius pasirinkimus sako aktorė, dažnai atsisakanti jai nepatinkančių vaidmenų.

    Kita vertus, pastaruoju metu Eglės Gabrėnaitės vaidmenys krypsta atviresnio žaidybiškumo ir sykiu komiškųjų žanrų link, bet šis komizmas dažnai turi „dvigubą dugną“. „Ateina laikas, kai ir protą turi, ir profesionalumas subrendęs. Jau ne personažas tave vairuoja, o tu vairuoji situaciją scenoje, jauti malonumą“, – teigia aktorė.

    Ši replika galėtų būti skirta vienam naujausių Gabrėnaitės darbų – Violetai Veston Tracy Lettso juodojoje komedijoje „Vestonai“. Gabrėnaitė nėra monožanro artistė, jai labai svarbus partneris, nors kartais būtent partneriai padeda atsiskleisti lemtingam jos vaidinamų moterų vienišumui. „Vestonuose“ ji vieniša visomis prasmėmis, nors aplink ją klega gausus būrys ekscentriškų spektaklio personažų. Tačiau nei pati aktorė, nei jos herojė ir nesiekia būti suprasta. Priešingai – atsiribojusi, slėpdamasi už skirtingų kaukių, nevengdama šiurkštesnio komiško potėpio, ji net mėgaujasi savo vienumu, tai virsta net savotiška jos privilegija. Todėl šis jos vaidmuo tampa lyg spektakliu spektaklyje. Jame galima įžvelgti ir autoironijos, ir žaidimo – neatsitiktinai kai kurios frazės ar net mizanscenos akivaizdžiai susisieja su legendiniu „Vyšnių sodu“.

    Ir gyvenime Eglė Gabrėnaitė traukia kažkokiu neperprantamu paslaptingumu. Ji ir neslepia turinti daugybę kaukių. Kiekvienam nepaprastai atidi ir mielai bendraujanti, savo prigimtimi ji yra visiška vienišė. „Šitą man sunkiausia iškęsti – kad visą laiką turiu būti tarp žmonių, kolektyve, o mano esmė – ne tokia“, – yra prisipažinusi aktorė.

    Gabrėnaitė turi savo sceninę kaukę, kurios atskiras briaunas galima atpažinti skirtinguose spektakliuose, bet kartu jos vaidyba kelia iki galo neatskleidžiamos paslapties įspūdį. Tarsi visais savo vaidmenimis ji liudytų Rimo Tumino priesaką scenoje atiduoti daug, bet tai, kas brangiausia, pasilikti sau.