IZADORA

Spektaklis sukurtas „Menų spaustuvės“ jaunųjų scenos menininkų programai „Atvira erdvė“, kurioje dalyvavo nepriklausomos kūrybinės grupės „Operomanija“ nariai, pasikvietę režisierių Agnių Jankevičių. Spektaklis dvejus metus iš eilės rodytas šiuolaikinės (trumpametražės) operos festivalyje NOA („Naujosios operos akcija“), jo iniciatorė bei rengėja ir yra minėtoji „Operomanija“. 2009 m. „Izadoros“ kūrybinė grupė apdovanota „Auksiniu scenos kryžiumi“ geriausio 2008 metų debiuto/jaunojo menininko kategorijoje.

„Izadora“ radikaliai ir beatodairiškai kvestionuoja operos apibrėžimą, pavojingai priartėdama prie žanro perversijų ir atsidurdama pačiuose jo paribiuose (dvejonę dėl žanro jaučia ir pati kūrybinė grupė, „Izadorą“ apibūdindama sunkiasvore antraše „monospektaklis-opera“). Iš dalies dėl žanrinio eksperimentavimo Lietuvos muzikinio teatro scenoje „Izadora“ ir pristatoma šioje rubrikoje kaip netipiškas, bet veiksmingas ir įtraukiantis kūrinys.

Vis dėlto minėtąjį paribį čia greičiau reiktų įvardinti slenksčiu (arba net pjaunančiąja briauna), kurį „Izadora“ peržengia ir atsiduria teatro spektaklio teritorijoje (anatomiškai tai jau nebe opera). Šio kūrinio išeities taškas ir vertės centras yra libretas bei režisūra („režisieriaus teatro“ atvejis), aktyviai kreipę ir formavę spektaklio muziką, sutampančią su teatro muzikos ar kino filmo garso takelio modeliu (muzika čia yra atspindys, atoveiksmis ir atpasakojimas, o ne originalas, veiksmas ir pasakojimas).

Asta Pakarklytė

***
Šiuolaikinio meno tendencija neapsiriboti konkrečia viena meno forma, o susilieti su keliomis skirtingomis ir ištirpti bendroje visų jų sąveikoje labai ryškiai atsiskleidžia monospektaklyje-operoje „Izadora“. (...) „Izadora“ – įdomi teatro, muzikos ir šokio pynė arba pavykęs bandymas sujungti skirtingas meno formas tam, kad gimtų dar vienas naujas žanras, kol kas neturintis savo vardo ir atitinkamų klišių, taikomų įvardytiesiems. Taigi bent jau savo gyvavimo pradžioje galintis būti visiškai laisvas.

Goda Rupeikaitė Meilės ir pamišimo istorija, arba naujojo žanro paieškos // alfa.lt, 2009 01 04

Veiksmas vyksta beprotnamio izoliatoriuje. Scenografija minimalistinė – dvi sienos, sudarančios atvirą trikampį. Viskas balta lyg popieriaus lapas, kurį spalvina Izadoros istorija. (...) Didžioji dalis muzikos – įrašyti, įvairiai sukomponuoti ir modifikuoti buities garsai. Keisčiausia, kad visa muzika lyg ištirpsta – tampa nepastebima, ji daugiau akompanuoja solistei, po spektaklio galvoje išlieka tik jos balsas. (...) Visas kūrinys, įvardintas kaip monospektaklis-opera, atrodo lyg žaidimas įvairiais teatriniais ir muzikiniais elementais, kuriuos ant vieno siūlo sėkmingai suvėrė Agnius Jankevičius, sąmoningai ar ne pasilikęs antrame plane. O pirmajame, žinoma, Agnė Sabulytė – sukūrusi pamišėlės vaidmenį, ne be trūkumų, tačiau svarų.

S. I. I-za-do-ra // kulturpolis.lt, 2009 03 23